Dvasingumo centras – pastoracinė meilė, kurią kun. J. Bosko išgyveno iki galo perduodamas jaunuoliams gailestingąją Dievo Tėvo meilę, išganingąją Kristaus meilę ir šv. Dvasios ugnį. Jis tai išreiškė šūkiu: „Duok man sielas, o visą kitą pasiimk“ („Da mihi animas, coetera tolle“). Tai apaštalinis uolumas, kuris mus skatina ieškoti sielų ir tarnauti tik Dievui; būti Dievo meilės ženklais ir nešėjais jaunimui ir kiekvienam sutinkamam žmogui.

Kristus – mūsų dvasingumo šaltinis. Žvelgdamos į Evangeliją, sekame Kristumi save dovanodamos kitiems per apaštalinę veiklą. Trokštame būti atviros Šv. Dvasios veikimui, kuri pašventina širdis Dievo planui, savęs dovanojimui išganingoje Kristaus misijoje. Sekame Gerojo Ganytojo pavyzdžiu, kuris kitą laimi romumu ir savęs dovanojimu.

Vienybė su Dievu. Stengiamės išlikti vienybėje su Dievu, būti Jo artume, užmezgant paprastą ir nuoširdų dialogą. Kiekvieną dienos darbą ir įsipareigojimą paaukojame Kristui ir stengiamės atlikti taip, lyg tai darytume pačiam Viešpačiui ir dėl Viešpaties. Tokiu būdu, kiekvieną mūsų įsipareigojimą ar bendrystę išgyvename kaip nenutrūkstamą dialogą su Kristumi. Šiuos maldos momentus praturtiname dažnais Švč. Sakramento aplankymais, maldingais atodūsiais, „strėlinėmis“ maldomis. Viso to šerdis – dažna ir reguliari išpažintis, kasdieninis šv. Mišių šventimas, Dievo Žodis, pamaldumas Marijai Krikščionių Pagalbai.

Meilė Bažnyčiai. Iš mūsų meilės Kristui gimsta meilė Bažnyčiai – Dievo tautai, kuris yra vienybės ir bendrystės centras. Esame gyva Bažnyčios dalis ir ugdome savyje ir mūsų bendruomenėse atnaujintą visuotinės Bažnyčios sąmoningumą. Jį išreiškiame dukteriška ištikimybe šv. Petro įpėdiniui ir Jo mokymui, troškimu gyventi bendrystėje ir bendradarbiaujant su vyskupais, dvasininkais, vienuoliais ir pasauliečiais.

Pamaldumas į Mariją Krikščionių Pagalbą. Švč. M. Marija buvo vienuolijos įkvėpėja ir toliau yra mūsų Mokytoja ir Motina. Todėl esame vienuolinė šeima, kuri visa priklauso Marijai. Kun. Jonas Bosko norėjo, kad vienuolija būtų „dėkingumo Marijai Krikščionių pagalbai gyvasis paminklas“, Dievo meilės vaikams ir jaunimui ženklas ir liudijimas. Steigėjų charizma ragina mus ne vien tik su dukteriška meile kreiptis į Mariją, bet padedant Šv. Dvasiai, tapti, kaip ji, ugdančiomis Jėzaus gyvenimą tuose, kurie mums yra patikėti.

Dėmesys vaikams ir jaunimui. Viešpaties artumą siekiame išgyventi per tuos, kurie yra mums siųsti Dievo – per vaikus ir jaunimą. Taigi, vaikai ir jaunimas mums yra ne tik veiklos sritis, bet pirmiausia – Dievo dovana. Tai mūsų pašaukimas. Ši meilė vaikams ir jaunimui, kylanti iš didelės meilės Kristui, duoda mūsų gyvenimui prasmę. Viešpats patikėjo kun. J. Bosko visus vaikus ir jaunimą, į pirmą vietą iškeldamas apleistą jaunimą. Tad mūsų žvilgsnis ir širdis visada nukreipta į juos: į jų troškimus, problemas, poreikius, kasdienybę. Pasitinkame jaunimą konkrečiuose situacijose ir stengiamės vesti juos į jų tikrąjį pašaukimą, į Kristų.

Prevencinė  sistema. Mūsų apaštaliniame darbe Prevencinė auklėjimo sistema yra Kun. Jono Bosko palikimas Saleziečių Šeimai, kurioje yra sudėta visa jo dvasinė ir ugdomoji patirtis. Mūsų ugdomasis metodas atitinka autentiškiausius asmens troškimus: vienybę su Dievu, meilę, tiesos ieškojimą per maldą, susitikimus ir dialogą. Būtent dėl to, kad prevencinė sistema remiasi esminiais žmogaus poreikiais, Paulius VI ją pavadino „su niekuo nesulyginamu krikščionišku pedagoginiu humanizmu“.

*Šioje interneto svetainėje (“Bibliotekoje”) galite rasti daugiau informacijos apie Prevencinę Kun. Jono Bosko sistemą.

Salezietiškas meilingumas. Seserys trokšta būti atviromis ir draugiškomis, pasiruošusiomis žengti pirmą žingsnį ir visada priimti kitą su gerumu, pagarba ir kantrybe. Salezietiškas meilingumas – tai be atlygio dovanojama meilė; meilė, kuri  leidžia patirti vaikams ir jaunimui, jog yra mylimi. Kun. Bosko yra pasakęs: jaunuoliai ne tik turi būti mylimi, jie turi ir žinoti, kad yra mylimi“( Laiškas 1885 gegužės 10).

Šeimos dvasia. Kun. J. Bosko norėjo, kad visose patalpose: mokykloje, kieme, oratorijoje, vaikai ir jaunimas jaustųsi kaip savo namuose, kad visi gyventų šeimos dvasioje. Salezietiški namai tampa šeima, kai meilė būna abipusė, kai visi – seserys salezietės ir jaunimas jaučiasi laukiami ir priimti, kai jaučiama atsakomybė už bendrą gėrį. Visiško pasitikėjimo ir kasdieninio atsiprašymo dvasioje, atsiranda džiugus poreikis viskuo dalintis, santykiai palaikomi vadovaujantis širdimi ir tikėjimu. Kun. J. Bosko sako: „Buvimas kartu didina linksmumą, drąsina pakęsti vargus… vienas kitam perduoda savo žinias, savo idėjas. Buvimas būryje tų, kurie daro gera, įkvepia, to net nepastebint.“

Optimizmas ir linksmumas. Nesileidžiame nugalimos sunkumų, nes visiškai pasitikime Dangiškuoju Tėvu. Įkvėptos Šv. Pranciškaus Salezo pavyzdžio, tikime žmogaus natūraliais ir antgamtiškais ištekliais, neneigiant savo žmogiško silpnumo.

Esame kviečiamos skleisti džiaugsmą aplinkiniams ir kituose ugdyti krikščioniško gyvenimo ir švenčių prasmę: „Tarnaukime Viešpačiui linksmai“.

Kreipiame vaikus ir jaunimą eiti šventumo keliu paprastai, su jaunatvišku džiaugsmu, gerai išgyvenant kasdienybę: laisvalaikį, mokymąsi, pareigas. Išgyvenant kiekvieną šį momentą vienybėje su Dievu ir džiugiai.

Darbas ir saikingumas. Kun. J. Bosko yra pasakęs, jog darbas ir saikingumas padės klestėti vienuolijai, o patogumų ieškojimas ir jaukus gyvenimas bus jos žlugimo priežastis. Tad mes atsiduodame savo misijai nenuilstamu darbštumu, kruopštumu, paprastumu ir saikingumu. Tokiu būdu dalyvaujame kūrybiniame Dievo plane ir bendradarbiaujame su Kristumi, kuriant Dievo Karalystę.

Saikingumas sustiprina širdies saugumą, savikontrolę ir padeda išlikti ramiai. Neieškom įmantrių atgailos formų, bet priimame kasdienybės teikiamus iššūkius.

Kūrybingumas ir lankstumas. Esame kviečiamos būti konkrečiomis ir atidžioms laiko ženklams, nes Viešpats apsireiškia per to laikmečio, vietos realius poreikius. Trokšdamos atsiliepti į šiuos poreikius, sekame istorijos eigą ir reaguojame į visa tai kūrybingai ir su pusiausvyra, nuolat įvertindamos savo veiksmus.

Kun. Bosko ir Motina Mazzarello – mūsų pavyzdžiai. Viešpats Dievas mums padovanojo kun. J. Bosko ir Motiną Mazzarello. Jie buvo žmonės iš didžiosios raidės, turtingi dorybėmis, atviri tam laikmečiui. Savo gyvenimą dovanojo Dievui per vaikus ir jaunimą, savo pašaukimus realizavo tvirtai ir atkakliai, nepabūgdami kliūčių ir sunkumų. "Nežengė nė žingsnio, neištarė nė žodžio, neprisiėmė jokios užduoties, kuri nebūtų nukreipta į jaunimo išganymą… Iš tikrųjų, širdyje neturėjo nieko kito, kaip tik sielas".

Šv. Pranciškus Salezas- Saleziečių Šeimos globėjas. Kun. J. Bosko sakė: "Pranciškaus Salezo artimo meilė ir švelnumas teveda mane visame kame". Toks buvo kun. J. Bosko pasižadėjimas, padarytas jo kunigystės šventimų dieną. Ir visas jo gyvenimas buvo persmelktas artimo meilės, švelnumo ir gilios vienybės su Kristumi. Jis savo gyvenimu, kaip ir Šv. Pranciškus Salezas sakė: "Jei žinočiau, kad bent viena mano širdies ląstelė nėra Dievui, ją išraučiau".