ŠV. JONAS BOSKO
Kunigas, jaunimo tėvas ir mokytojas
1815 m. rugpjūčio 16 d. – 1888 m. sausio 31 d.
Šventė – sausio 31 d.
Gimė netoli Turino (Italija), valstiečių šeimoje. Nuo pat vaikystės jautė, kad Viešpats jį kviečia pašvęsti savo gyvenimą neturtingo jaunimo labui. Tapęs kunigu, pradėjo burti aplink save šimtus jaunuolių, kuriuos artino prie Dievo draugiškumu ir švelnumu. Norėdamas išplėsti savo veiklą ieškojo bendražygių. Įkūrė Saleziečių kongregaciją, Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą ir Saleziečių bendradarbių sambūrį (tai – pasauliečiai, gyvenantys pagal saleziečių dvasią ir charizmą). Įsteigė daug kolegijų, mokyklų ir prieglobsčio namų neturtingam jaunimui tiek Italijoje, tiek užsienyje. Visą savo gyvenimą pasitikėjo Apvaizda, visiškai atsidavė Dievui, nors patyrė daug kliūčių ir sunkumų. Įgyvendinęs savąją Prevencinę sistemą (geriau jaunuolį auklėti iki jam padarant ką blogo, nei laukti, kada suklups, ir tada bausti), tapo auklėtojų ir katalikų mokytojų globėju. Jo dvasia gyva ir šiandien, o jo sukurtoji auklėjmo sistema yra kelias į šventumą. Tai, kad daug saleziečių šeimos narių nusipelnė altoriaus garbę, yra autentiškas ir Bažnyčios pripažintas šios bendruomenės paminklas.
***
Dar jauną kunigą Joną Boską sukrėtė jaunuolių, pakliuvusių į kalėjimus, skaičius. Grįždamas iš vieno tokio apsilankymo, tarė: „Šie jaunuoliai, išėję į laivę, turėtų rasti draugą, kad jis jais pasirūpintų, globotų, mokytų ir atvestų į bažnyčią švenčių dienomis. Tada jie nebegrįžtų į kalėjimą“.
„Mano brangūs jaunuoliai, aš jus myliu visa širdimi. Myliu jus vien už tai, kad esate jauni. Galiu užtikrinti, kad sutiksite daug protingesnių ir dorybingesnių asmenų, tačiau sunkiai rasite kitą asmenį, mylintį jus taip stipriai Kristuje Jėzuje ir trokštantį jūsų laimės.“ (Kun. J.Bosko).
ŠV. MARIJA DOMINYKA MAZZARELLO
Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto pirmoji vyresnioji
1837 m. gegužės 9 d. – 1881 m. gegužės 14 d.
Šventė – gegužės 13 d.
Atsidavusi apaštalavimui nuo pat jaunystės, vėliau tapo ištikima kun. Bosko pasekėja. Kartu su juo kūrė Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutą (seserys salezietės), ypač besirūpinantį stokojančiųjų merginų bei mergaičių auklėjimu. Pavyzdinga vienuolė, nors ir nebaigusi jokių mokslų, vadovavo šiam institutui su didele išmintimi. Meilė, trykštanti iš Marijos Dominykos, patraukė daug jaunų merginų ir vertė jas lenktyniauti dosnumu. Niekuo neišsiskirdamos, jos gyveno didvyrišką gyvenimą pasikliaudamos Apvaizda. Jas lydėjo šeimyniška šiluma, kurią aplink save sukurdavo nuolanki „vikarė“. Tokia dvasia išliko ir bėgant metams. Vadovaujant M. D. Mazzarello, institutas pradėjo smarkiai plėstis.
Dėl savo žmogiškųjų ir krikščioniškų dovanų, ji tebėra gyvenimo pavyzdys ne tik Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto seserims, bet ir kitiems saleziečių šeimos nariams bei bičiuliams, sekantiems didžiuoju jaunimo apaštalavimo idealu.
***
„Drąsos, mano dukros, šis gyvenimas greitai praeina ir mirties akimirką mums telieka tik mūsų darbai; svarbu, kad jie būtų atlikti gerai. Mirties akivaizdoje kaprizai, išdidumas, tuštybė noras viską žinoti ir nenoras paklusti mažiau protingam už save sukels mums didelį sąmyšį.“ (Šv. Marija Dominyka Mazzarello)
„Būkite šventomis!“ Jūs pasakysite, kas gali tiek daug siekti? Juk reiktų turėti marias laiko, kad nuolatos būtum bažnyčioje; reiktų būti labai turtingiems, kad dalytum dosnias išmaldas; reiktų būti gerai išsimokslinusiems, kad galėtume suprasti, mokytis, protauti! Taip mąstyti – labai didelė klaida. Netiesa, kad šventumas susideda iš sudėtingų ir išskirtinių dalykų, prieinamų tik kai kuriems išrinktiesiems. Netiesa, šventumas – gerai atlikti tai, ką turime atlikti. Šventieji atlikdavo savo pareigas Dievui, kentėdami vardan Jo meilės, aukodami savo skausmus ir kančias. Štai šventumo kelias.“ (Kun. J. Bosko)
ŠV. DOMINYKAS SAVIO
Paauglys
1842 m. balandžio 2 d. – 1857 m. kovo 9 d.
Šventė – gegužės 6 d.
Šis kun. Bosko auklėtinis pasiekė šventumą, persmelktą džiaugsmu ir maitinamą dažna išpažintimi, Švenčiausiuoju Sakramentu ir pamaldumu Marijai. Nuo pat mažumės troško dvasinės tobulybės. Kada sutiko kun. Bosko ir tapo jo mokiniu, jo šventumo troškimas pasiekė viršūnę. Dominykas yra vienas gražiausių kun. Bosko Prevencinės sistemos vaisių, nuostabus skaistumo ir krikščioniškos meilės tarp draugų pavyzdys. Nors buvo visai jaunas, stebindavo kun. Boską savo kruopščiu pareigų vykdymu, džiaugsmu ir troškimu draugauti su Jėzumi. Mirė palaužtas plaučių ligos. Kun. Boskas iš karto parašė jo biografiją kitiems jaunuoliams. 1954 metais buvo paskelbtas šventuoju.
Žinia apie penkiolikmetį šventąjį yra labai naudinga visiems krikščionims auklėtojams, ypač tęsiantiesiems kun. Bosko charizmą. Skatindami jiems patikėtą jaunimą sekti šio šventojo pavyzdžiu ir pasikliauti jo užtarimu, tokie auklėtojai padės jaunuoliams tapti autentiškais ir drąsiais Kristaus liudytojais tarp savo bendraamžių.
***
1854 m. gruodžio 8 dieną, kada buvo paskelbta Marijos, kuriai Dominykas Savio buvo ypač pamaldus, Nekalto prasidėjimo dogma, po šventųjų Mišių, patartas savo nuodėmklausio, Dominykas pasitraukė maldai prie Marijos altoriaus, atnaujino savo Pirmosios Komunijos pažadus ir po to daug kartų kartojo šiuos žodžius: „Marija, jums atiduodu savo širdį; padarykite taip, kad tik jums tepriklausytų. Jėzau ir Marija, visada būkite mano draugais. Būkite gailestingi ir leiskite verčiau numirti, nei kad mane ištiktų nelaimė nusidėti. “
„Kai Dominykas pirmą kartą apsilankė oratorijos namuose, jis atėjo į mano kambarį atsiduoti mano valiai. Jo akys nukrypo į užrašytą lotynišką frazę, kurią dažnai kartojo šv. Pranciškus Salezas: Da mihi animas, cetera tolle. Atidžiai perskaitė, o aš, trokšdamas, kad jis suprastų tuos žodžius, išverčiau: „Viešpatie, duok man sielas, visa kita paimk“. Jis susimąstė minutėlei, o po to tarė: „Supratau: čia neprekiaujama už pinigus, čia prekiaujama sielomis. Supratau. Tikiuosi, kad mano siela dalyvaus šioje prekyboje su Dievu.“ (Kun. Bosko aprašytas Dominyko Savio gyvenimas)
ŠV. LIUDVIKAS VERSILIJA
Salezietis vyskupas
1873 m. birželio 5 d. – 1930 m. vasario 25 d.
Šventė – lapkričio 13 d.
Gimė netoli Milano, šalia Pavijos. Liudvikas buvo judrus, rūpestingas, labai mylintis arklius vaikinas, norėjęs tapti veterinaru. Užaugęs krikščioniškoje šeimoje, sulaukęs 12 metų buvo išsiųstas į Turiną, į kun. Bosko mokyklą. Asmeniškai pažinojo kun. Bosko, kuris vieno susitikimo metu jam pasakė, turintis atskleisti paslaptį. Liudvikas iš karto norėjo ją sužinoti, tačiau nespėjo, nes po kelių mėnesių kun. Bosko mirė. Būdamas penkiolikos, Liudvikas apsisprendė tapti saleziečiu ir 1889 m. sudėjo pirmuosius įžadus į kun. Mykolo Rua rankas, kuris jau vieneri metai buvo kun. Bosko įpėdiniu. Dėl ypatingų gabumų buvo išsiųstas studijuoti į Romą, Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. 1895-aisiais gavo kunigo šventimus. Po metų buvo paskirtas direktoriumi ir novicijų mokytoju netoli Romos įsikūrusioje įstaigoje. Jaunuoliai novicijai žavėjosi jo žmogiškumu bei dvasingumu ir greitai jį pamilo. Savo ruožtu kun. Versilija buvo jiems pasiaukojamai atsidavęs ir visada linksmas.
1905 m. Šventasis Sostas siuntė saleziečius į Kiniją, tuo metu labai neturtingą ir išnaudojamą Vakarų. Misijos vadovu paskirtas kunigas paskutiniu momentu sunkiai susirgo, tada jo vieton paskyrė kun. Liudviką Versiliją. Nuvykęs iš karto įsteigė prieglaudą Makao mieste. Jam apaštalaujant, Kinijoje prasidėjo revoliucija ir šalį užgriuvo pilietinis karas. Tokioje sudėtingoje situacijoje popiežius Benediktas XV kun. Liudviką paskyrė Shiu Chow vyskupu. Juo tapęs, jis įsteigė naujas misijas, atidarė mokyklas ir seminarijas, dar kartą pasirodydamas kaip geras ir drąsus organizatorius, kurį žmogiškumas skatino imtis net ir pačių nuolankiausių darbų. Visi – krikščionys ir ne krikščionys – jį mylėjo ir gerbė.
1930 m. vasarį, grįždamas į savo misiją kartu su kun. Karavariju, buvo nužudytas piratų, kai stengėsi apginti tris katechetes, keliavusias kartu su jais. Nukankintas dėl tikėjimo, buvo paskelbtas šventuoju 2000 m. lapkritį.
***
1920 metais mons. Versilija rašė Vyriausiajam rektoriui kun. Alberai: „Tegu šis laiškas užtikrina jus, kad saleziečiai Kinijoje jus labai myli, ir bendru darbu siekia skleisti šiuose tolimuose kraštuose Dievo garbę, pamaldumą Marijai Krikščionių Pagalbai ir gerą mūsų Kongregacijos vardą. Jei reiktų kokios aukos, visada galite mumis pasikliauti, nes visi turime gerą valią. Nežinau, ar mūsų jėgos atitiks lūkesčius, tačiau aukos troškimas didelis“.
„Tikintieji, viena yra tikra, kad Danguje paruošta vieta kiekvienam ir kad Viešpats nori, jog visi taptume išganyti ir būtume kartu su Juo. Taip pat yra tikra, kad dabartinio gyvenimo laikas trumpas, tačiau nuo jo priklauso mūsų palaima danguje. Taigi drąsos! Garbės karalystė buvo užkariauta mūsų Išganytojo. Jis yra kelias, vadovas ir atlygis; tenepritrūksta mūsų bendradarbiavimo ir įnašo.“ (Kun. J. Bosko).
ŠV. KALIKSTAS KARAVARIJAS
Salezietis kunigas
1903 m. birželio 8 d. – 1930 m. vasario 25 d.
Minėjimas – lapkričio 13 d.
Kalikstui sulaukus penkerių metų, jo šeima persikėlė gyventi į Turino miestą. Jis užaugo šalia saleziečių namų ir uoliai lankė oratoriją. Mokytojai ir draugai, prisimindami jo vaikystę, kalbėjo su nuostaba. Kadangi trūko mokymosi priemonių, jam padėjo saleziečiai, priimdami į Valdoko mokyklą. Jis elgėsi ramiai, buvo protingas, uolus, drąsus, pamaldus, meilus, paslaugus ir tyras. 1918-aisiais, būdamas penkiolikos, pasiprašė priimamamas į Saleziečių kongregaciją. Kitais metais davė vienuolio įžadus. Užbaigęs mokslus, keletą metų darbavosi kitose pareigose, kol grįžo į Valdoką asistentu. Čia 1922-aisiais susitiko su vyskupu Versilija ir pažadėjo: „Seksiu jus į Kiniją“. Taip ir atsitiko. 1924 m. įlipo į laivą ir nebeatsigręžė atgal. Pradžioje dirbo Šanchajuje, vėliau dvejus metus Timoro saloje. Po teologijos studijų vyskupas Versilija pakvietė jį dirbti Shiu Chow, kur įšventino į kunigus. Praėjus aštuoniems mėnesiams buvo pašauktas aukščiausiai kankinystės aukai. 1930 m. vasario 25-ąją, lydėdamas vyskupą į misijas ir bandydamas apginti tris katechetes nuo piratų žiaurumo, buvo jų nužudytas.
***
Įšventinimo į kunigus dieną kun. Kalikstas Karavarijas rašė savo motinai į Italiją: „Brangioji mama, tavasis Kalikstas jau nebe tavo: jis visas privalo būti Viešpaties, visiškai atsidavęs Jo tarnystei. Tikiuosi, Jis suteiks man šią malonę. Tu negalvok daugiau apie nieką kitą, o tik melskis, kad aš tapčiau šventu kunigu, pavyzdžiu visiems mane sutinkantiems, visiškai atsidavusiu Viešpaties labui. Truks ilgai ar trumpai mano kunigystė? Nežinau. Svarbiausia, kad ją išgyvenčiau gerai ir kad, stodamas prieš Viešpatį, aš galėčiau pasakyti, kad Jo padedamas, padauginau Jo man suteiktas malones.“
„Drąsos, sūnau, turėsi truputį pakentėti šiame pasaulyje, tačiau nesvarbu – atlygis, kurį gausi danguje, visiškai atlygins už visa, ką turėjai iškęsti šiame gyvenime.“ (Kun. J. Bosko)
ŠV. LEONARDAS MURIALDO (medžiaga ruošiama)
ŠV. JUOZAPAS CAFASSO (medžiaga ruošiama)
ŠV. ALOYZAS GUANELLA (medžiaga ruošiama)
ŠV. ALOYZAS ORIONE (medžiaga ruošiama)
PAL. MYKOLAS RUA
Salezietis kunigas
1837 m. birželio 9 d. – 1910 m. spalio 29 d.
Minėjimas – spalio 29 d.
Nuo pat vaikystės buvo kun. Bosko mokinys, vėliau tapo saleziečiu. Kun. Mykolas Rua žinojo, kaip nuolatos žengti šventumo keliu. Apie jį kun. Bosko sakydavo: „Su Mykolu dalinsiuos viskuo perpus“, taip norėdamas išreikšti įvertinimą ir išskirtinumą. Kruopštusis kun. Bosko bendradarbis pirmasis paveldėjo vadovavimą Saleziečių kongregacijai. Tapęs Vyriausiuoju rektoriumi, su ypatingu įsipareigojimu ir išmintimi atsidavė kongregacijos stiprinimui ir vystymui, plėsdamas jos horizontą.
Buvo didelės ištikimybės kun. Boskui pavyzdys, kurį galima įvardinti kaip tikrąjį dvasinį paveldėtoją, pasižymėjusį apaštaliniu užsidegimu padėti labiausiai stokojančiam jaunimui ir ištikimybe vienuolio įžadams, ypač neturtui. Iškilus kun. Mykolo Rua dvasinis patyrimas užima išskirtinę vietą Saleziečių kongregacijos istorijoje ir teikia svarią atramą stojant akistaton su ištikimybe steigėjo paliktam dvasingumo paveldui.
***
Palaimintasis Mykolas Rua rašė: „Tikrasis kun. Bosko sūnus pasitenkins būtiniausiu, dar labiau saugosis, kad jo širdis neprisirištų prie nereikalingo daikto. Jis dažnai asmeniškai tikrins, ar visa tai, ką jis turi naudojimui, yra paprasta ir kuklu. Ar neturi ko be vyresniųjų leidimo, o gal kas nors jam yra nebūtina, ir, galiausiai, ar su meile ir uolumu viskuo naudojasi bendruomenės labui.“ Tai patarimai saleziečiams, tačiau jie gali būti naudingi ir pasauliečiams, norintiems siekti evangelinio tobulumo.
Apie savo pirmąjį paveldėtoją kun. Bosko rašė savo dvasiniame testamente: „Jūsų rektorius mirė, tačiau bus išrinktas kitas, kuris rūpinsis jumis ir jūsų amžinuoju išganymu. Klausykite jo, mylėkite jį ir pakluskite jam, melskitės už jį taip, kaip meldėtės už mane. Sudie, mano brangūs vaikai, sudie. Aš jūsų laukiu Danguje…“ (Kun. J. Bosko)
PAL. LAURA VIKUNJA
Paauglė
1891 m. balandžio 5 d. – 1904 m. sausio 22 d.
Minėjimas – sausio 22 d.
Gimė Santjage, Čilėje. Staiga mirus tėvui, motina su abiem dukterimis pabėgo gyventi į Argentiną, netoli Andų kalnų. 1900 m. Laura buvo priimta į Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto kolegiją. Kitais metais priėmė Pirmąją Komuniją ir, kaip šv. Dominykas Savio, pasižadėjo mylėti Dievą visa savastimi, aukotis ir mirti, kad tik išvengtų nuodėmės. Greitai tapo darugystės su Jėzumi bei apaštališkos meilės pavyzdžiu. Buvo ištikima savo kasdieninėms pareigoms. Pilna pasitikėjimo, iškentė ir didvyriškai pakėlė fizines bei moralines kančias viršijusias jos amžių. Kai suprato, kad jos motina gyveno nuodėmėje su sugyventiniu, pasiaukojo Viešpačiui už jos atsivertimą, pasirinko askezę ir su nuodėmklausio leidimu priėmė asmeninius evangelinius įžadus. Palaužta ligos ir kančios, paskutiniąją naktį patikėjo savo paslaptį mamai: „Mama, aš mirštu! Aš jau seniai prašiau Jėzaus, paaukodama savo gyvenimą už tave, kad iškovočiau tavo grįžimą pas jį… Mama, negi prieš numirdama nepatirsiu džiaugsmo matyti tave atsivertusią?“ Patyrusi šį džiaugsmą, numirė tą patį vakarą – 1904 m. sausio 22-ąją.
Laura – skaistumo, dukteriškos meilės, aukos giesmė.
1988-aisiais, kun. Bosko šimtaisiais jubiliejaus metais, Jonas Paulius II paskelbė Laurą Vikunją palaimintąja.
***
Saleziečių instituto direktorė, priėmusi Laurą, paliko tokį įrašą: „Nuo pat pirmų dienų po atvykimo į kolegiją Laura išsiskyrė savo mintimis ir pamaldumu, viršijančiu jos metus. Jos širdis nerasdavo ramybės ir poilsio niekur kitur, kaip tik Dievo reikaluose. Nors ji buvo dar vaikas, jos pamaldumas buvo rimtas: nieko dirbtinio nei perdėto. Visame kame buvo paprasta ir įprasta. Maldos metu buvo galima pastebėti jos sąmoningą pasinėrimą į tai, ką darė. Su tuo pačiu dėmesingumu ji elgėsi atlikdama visas kitas savo pareigas. Ji paprastai sakydavo: „Malda ar darbas – man tai tas pats; tas pats ar melstis, ar žaisti, ar miegoti. Atlikdama tai, kas paliepta, atlieku tai, ko nori Viešpats. Tai pati geriausia malda.“
„Kai vyresnieji jums liepia, atlikite tai nedvejodami, nebūkite kaip tie, kurie trūkčioja pečiais, purto galvą ar dar blogiau – atsisako. Tokie sunkiai įžeidžia patį Dievą, kuris vyresniųjų pagalba įsako vieną ar kitą dalyką.“ (Kun. J.Bosko)
PAL. PILYPAS RINALDI
Salezietis kunigas
1856 m. gegužės 28 d. – 1931 m. gruodžio 5 d.
Minėjimas – gruodžio 5 d.
Pilypas nuo pat vaikystės pažinojo kun. Bosko, tačiau tiktai sulaukęs 21 metų leidosi jo užkariaujamas, kai priėmė pakvietimą tapti saleziečiu kunigu.
1882-aisiais įšventintam į kunigus, jam buvo patikėta ugdyti bendrabrolius, siekiančius kunigystės. Po kun. Bosko mirties, nuo 1889-ųjų, dvylika metų skleidė jo veiklą Ispanijoje ir Portugalijoje. 1901 m. Vyriausiasis rektorius kun. Rua paskyrė jį Generaliniu vikaru ir ekonomu. Įtemptas darbas nesukliudė jam kunigo tarnystėje tapti nuostabiu dvasiniu vadovu. Jis suteikė saleziečių šeimai naują impulsą, praturtindamas ją nuostabia pašvęstųjų pasauliečių moterų institucija – kun. Bosko savanorėmis.
1922 metais išrinktas Vyriausiuoju rektoriumi, ypatingai atsidėjo saleziečiams ugdyti ir pamaldumui Dievo tarnui kun. Bosko (kuris 1929 m. buvo paskelbtas palaimintuoju) platinti, pabrėždamas dvasinį gyvenimą, vienybę su Dievu, jaunimo misiją ir neribotą pasitikėjimą Marija Krikščionių Pagalba. Kaip genialus kun. Bosko paveldėtojas, mokėjo skaityti „laiko ženklus“ ir prie jų narsiai prisitaikyti.
Mirė Turine. 1990 metais Jono Pauliaus II buvo paskelbtas palaimintuoju.
***
„Kun. Boskas savo, plačią ir atsakomybės kupiną veiklą tobulai suvienijo su vidiniu dvasingumu, kurio pradžia yra Dievo buvimo įsisąmoninimas ir kuris po truputį tapo aktualiu, pastoviu ir gyvu, tapdamas tobula vienybe su Dievu. Tokiu būdu savyje tobulai įgyvendino veikiančią kontempliaciją, veiklos ekstazę, kurioje sunyko iki paskutinio atodūsio sielų išganymui. Kun. Bosko šviesa ir pusiausvyra jam teikė aiškias, tikslias įžvalgas net pačiuose sunkiausiuose dalykuose, nes jis niekuomet nesustojo būti giliai pasinėręs į Dievo buvimą ir susivienijęs su Jo meile.“ (Kun. Pilypas Rinaldis)
„Apsispręskite daryti gera, kad ir pats mažiausias mūsų veiksmas būtų priimtinas Dievui. Žmonės dažnai pamiršta jiems padarytą gėrį, tačiau ne Dievas. Jis pastebi ir stiklinę gaivaus vandens, duotą iš meilės Jam, ir už tai ruošia atlygį.“ (Kun. J. Bosko)
PAL. MAGDALENA MORANO
Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto sesuo
1847 m. lapkričio 15 d. – 1908 m. kovo 26 d.
Minėjimas – lapkričio 15 d.
Gimusi Italijoje netoli Turino, Magdalena nuo pat vaikystės užsiėmė pedagogine praktika tarp savo miestelio vaikų. Po to, kai įgijo pedagogės diplomą, tai tapo jos gyvenimo vedamąja linija. Sukaupusi didaktinės ir katechetinės patirties, stiprinama tvirto tikėjimo sulaukusi 30-ties metų galėjo įgyvendinti savo svajonę – pasišvęsti Viešpačiui. 1879-aisiais ji tampa Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto seserimi ir prašo Aukščiausiojo malonės „suteikti tiek gyvenimo metų, kol nepasieks šventumo“. 1881 m. buvo pasiųsta į Siciliją ir ten pradėjo vaisingą auklėjamąją veiklą tarp vietinių gyventojų, ypač mergaičių. Siekdama skelbti Viešpaties vardą, atidarė mokyklas, oratorijas, internatus bei apmokymo centrus visuose salos kampeliuose. Paskirta provincijos vyresniąja, įsipareigojo daugelio pašaukimų formavimui. Žmones ji patraukdavo savo atsidavimu ir skleidžiamu bendruomeniškumu. Magdalenos Morano apaštalavimą drąsino ir vertino vyskupai, patikėję vaikų katechezę jos evangeliniam ryžtingumui.
Susirgusi vėžiu, sesuo Morano mirė 1908 m. kovo 26-ąją, nugyvenusi paklusnų gyvenimą Malonei, niekuomet neužkirtusi kelio jos veikimui savanaudiškumu. Ji gerai suprato, kad kun. Bosko Prevencinė sistema – ne tik pedagoginis metodas, bet dvasingumas, vystantis bei nukreipiantis gerąsias žmonių savybes Viešpaties ir brolių tarnystei.
1994 m. lapkričio 5 d. Katanijoje, tame pačiame mieste, kuriame mirė, ses. M. Morano Jono Pauliaus II buvo paskelbta palaimintąja.
***
„Šiame laiške, paženklintame dramatišku žmogiškųjų vertybių krize ir nenumaldomu Absoliuto troškimu, iš jūsų, auklėtojai, yra prašoma įgyvendinti rimtą ir įpareigojančią doktrinos įsisavinimo programą, dorovingą gyvenimą ir ištvermę praktikuojant meilę. Tegu būna jums pavyzdžiu sesuo Magdalena Morano, kuri, skatinama gilios meilės ir šventumo troškimo, savo metus su ramybe ir narsa atidavė auklėjimui. Ją įsipareigojimuose palaikė šventųjų kun. Jono Bosko ir sesers Marijos D. Mazzarello pamokymai ir pavyzdžiai. Žvelgdama į jūrą ji sakydavo: „Ar matai, kokia neaprėpiama yra jūra? Dar didesnis yra Dievo gerumas!“ (Jonas Paulius II, iš beatifikacijos kalbos).
„Brangūs auklėtojai, tegu kiekvienas pasirūpina būti mylimas, jei norite, kad jūsų būtų klausoma. Tai pasieksite, jei žodžiais ir dar labiau – darbais parodysite savo auklėtiniams, kad jūsų pastangos yra skirtos tik jų naudai. Visiems būtina kantrybė, uolumas ir malda, be kurios, mano manymu, yra beprasmiškas ne tik geras protavimas, bet ir geras organizavimas.“ (Kun. J. Bosko).
PAL JUOZAPAS KOWALSKIS IR DRAUGAI
Nacistų nukankinti 1942 m.
Minėjimas – liepos 4 d.
Tarp 108 krikščionių, kuriuos dėl tikėjimo nukankino naciai, reikia paminėti ir šešis aleziečių šeimos narius: kunigą salezietį Juozapą Kowalskį ir penkis Poznanės oratorijos jaunuolius (J.Wojciechowskį, E.Kazmierskį, C.Jozwiaką, E.Kliniką, F.Kesy).
Kun. Kowalskis Osvencime, iki neteko gyvybės, prarado savo vardą ir asmenybę: jis paprasčiausiai tapo kaliniu Nr. 17350. Nepalaužiamai pasipriešindamas sutrypti rožančių, kaip tai jam liepė žiaurus ir kvailas kalėjimo prižiūrėtojas, jis pasirašė sau mirties nuosprendį, kuris nebuvo įvykdytas iš karto, o, vis labiau sunkinant kančias, tęsėsi apie 14 mėnesių. Vieną vakarą jėga buvo išvilktas iš guolio. Žinojo nebesugrįšiąs, tačiau buvo ramus. Vienas liudininkas patvirtina: „Jis buvo pasirengęs“. Kunigą nuskandino koncentracijos stovyklos kanalizacijoje. Kitą dieną – 1942 m. liepos 4-ąją dieną buvo rastas jo kūnas, taip paniekinamai suterštas, tačiau šlovingas.
Penki jaunuoliai iš Poznanės buvo paprasti vaikinai, uoliai lankę saleziečių oratoriją. Suimti dėl krikščioniško įsipareigojimo, kalėjime vakarais melsdavosi, kaip buvo išmokę oratorijoje, ir kalbėdavo rožančių. Troškę gyventi, jie iki paskutinės akimirkos tikėjosi būti išlaisvinti, nepaliovė kurti planų ateičiai, tačiau nesileido į kompromisus ir išsižadėjimus saugoti tikėjimą.
Šeši naujieji kankiniai, 1999 m. paskelbti palaimintaisiais, suvienyti tarpusavyje jaunystės ir itin tvirto tikėjimo, su didvyriška jėga, laikydami tą pačią kankinystės palmės šakelę, atskleidė, kad atsidavimas tikėjimui gali pakilti iki kankinystės.
***
Štai ką parašė vienas iš penkių Poznanės jaunuolių po to, kai buvo paskelbtas mirties nuosprendis: „Kokia laimė palikti šį pasaulį susivienijus su Kristumi!“. Kitas taip prasitarė apie ką tik priimtą Komuniją: „Kaip man nesidžiaugti būti pastiprintam Kristaus kūnu?“
„Mes nežinome, daug ar mažai dienų mums lieka nugyventi, ir nors negalime žinoti kada, tačiau esame tikri, kad visiems išmuš paskutinioji. Taigi turime elgtis taip, kad visas mūsų gyvenimas būtų pasirengimas mirčiai, teismui…“ (Kun. J. Boskas)
PAL. ALOYZAS VARIARA
Salezietis kunigas misionierius
1875 m. sausio 15 d. – 1923 m. vasario 1 d.
Minėjimas – sausio 15 d.
Gimė 1875 m. sausio mėn. 15 d.Viargi mieste, Italijoje. Į saleziečių mokyklą Valdoke atvyko likus keturiems mėnesiams iki kun. Bosko mirties. Pirmąjį savo susitikimą su Šventu Auklėtoju aprašė taip: „Vieną popietę žaidėme oratorijos kieme. Staiga pasigirdo balsas: Kunigas Bosko! Kunigas Bosko! Visi nubėgom į jo pusę. Apstojom jį ratu, kai norėjo išlipti iš vežimo, kuriuo grįžo namo. Kun. Bosko sunkiai išlipo iš vežimo. Buvo be jėgų. Priėjau prie jo kiek įmanoma arčiau ir galėjau netrukdomas jį matyti. Pastebėjau, kaip atkreipė savo žvilgsnį į mane ir ilgai žiūrėjo. Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime. Pažinau Šventąjį. Kun. Bosko pastebėjo mano širdy kažką, ką tiktai Dievas ir jis galėjo pamatyti.“
Beveik trylikos metų Aloyzas atvyko į mokyklą Valdoke lydimas savo tėvo. Jo tėvas, išsilavinęs žmogus, užsiminė sūnui apie galimybę tapti kunigu. Tuomet berniukas atsakė: „Tėti, aš nejaučiu pašaukimo!“ „Marija krikščionių Pagalba padės jį pajusti… Būk geras ir mokykis!“ Būdamas naujoje aplinkoje, Aloyzas noriai dalyvaudavo kasdieniuose žaidimuose. Smalsiai klausydavosi visko, kas buvo kalbama apie kun. Bosko. Netikėtai sutiktas kun. Bosko žvilgsnis sužadino Aloyzui mintį apie pašaukimą į saleziečių kongregaciją ir kunigystę. Berniukas įsitikino, kad jo tėvas buvo teisus.
Būdamas septyniolikos metų tapo novicijumi. Buvo 138 novicijų. Postulatą atliko Valsaliče. Būdamas devyniolikos išvažiavo į Kolumbiją dirbti su raupsuotais Agua de Dios mieste. Šiame mieste, kuriame gyveno apie du tūkstančiai žmonių, buvo 800 sergančių raupsais. Dėl pavojaus užsikrėsti raupsais civilinė ir bažnytinė valdžia nesilankydavo Agua de Dios mieste. Kun. Aloyzo domėjimasis muzika ir teatru padėjo jam įnešti į „kančios miestą“ naują dvasią. 1897 m. Kolumbijos saleziečių inspektorius rašė kun. Rua: „Agua de Dios mieste džiugi naujiena – tai besikuriantis pučiamųjų orkestras, palengvinantis raupsuotųjų gyvenimą. Gyvuoja vos tris mėnesius, bet padarė didelę pažangą. Jauni muzikantai – išskyrus keletą – raupsuotieji žmonės: spaudžia širdį ir ašaros užlieja akis, matant šiuos vargšus, visas dienas praleidžiančius pučiant instrumentus. Muzikos mokytojas – mūsų klierikas Aloyzas Variara, mūsų žydinčios oratorijos, į kurią atbėga jaunimas iš visų slaugos namų, širdis“.
Tikslas, kurį turėjo kun. Rua, siųsdamas kl. Variarą į Agua de Dios, buvo pasiektas. Kl. Variara savo optimizmu ir džiaugsmu įnešė pavasario dvelksmą į pilką žmonių, paliestų raupsais, kasdienybę. Tarp užsiėmimų kl. Variarai likdavo laiko mokymuisi, o ypač asketinių knygų skaitymui. Jo kasdieninėje dienotvarkėje buvo daug dėmesio skiriama artimo meilei ir patarnavimui nelaimingiems žmonėms. Kun. Crippa nuo pačios saleziečių veiklos pradžios gyvenęs Agua de Dios mieste ir tapęs antru bendruomenės direktoriumi bei parapijos klebonu, taip apie jį liudija: „Nuo tada, kai atvyko į Agua de Dios, pastebėjau kaip buvo paliestas kun. Bosko posakio, kad kitam neįmanoma duoti to, ko pats neturi: t.y., tos dorybės, kurios pats nepraktikuoji. Atvykęs į naują darbo vietą ne tiktai stengėsi laikytis Kongregacijos Konstitucijos, bet ir tęsė pradėtą noviciate formaciją. Matėsi, kaip augo jo dorybės. Nuoširdi intencija augino jame Dievo meilę bei skatino laimėti jaunimą Dievui. Padėjo stiprų sekmadienio Oratorijos pamatą. Užsiėmė vaikų ruošimu Pirmajai Komunijai. Vedė katechezės pamokas. Įkūrė šv. Aloyzo draugiją.“ Labai aukojosi dėl vaikų ir jaunimo, dažnai nukankintų kūno kančiomis. Muzika ir teatras, atsiradę jų dvasinėje ir socialinėje aplinkoje, įnešė naujos gyvybės, bet ar sugebėjo sumažinti kančią ir šių žmonių atskirtį nuo pasaulio?
Aloyzas Variara tapo kunigu 1898 m. balandžio 24 d., būdamas 23 metų. Per pirmus penkis kunigystės metus – dėl personalo stokos – Inspektorius skyrė jį vieninteliu kunigu, padedančiu Agua de Dios klebonui ir direktoriui. Kun. Aloyzas savo kunigo saleziečio gyvenime pasižymėjo ypatingu darbštumu. 1901 m. liepos 22 d. direktorius ir klebonas raše laiške Inspektoriui: „Kiekvieną dieną kun. Aloyzas praleidžia 4-5 val. klausykloje. Labai sukūdo. Bijau, kad neatlaikys kasdienio darbo“. Minėtas anksčiau Inspektorius 1987 m. rašė kun. Rua apie nenuilstančius saleziečius prieglaudoje: „Didžiausias raupsuotųjų centras Kolumbijoje Agua de Dios – tai vieta nenuilstančio heroizmo, kupina vaisių dangui.“
Prieglauda Agua de Dios mieste tapo labai gyva parapija, kurios teritorijoje be Oratorijos atsirado ir darželis, ir mokykla, ir mokyklos dirbtuvės. Buvo įkurta keletas naujų religinių bendrijų. Saleziečiai palaipsniui kūrė reikalingas sąlygas vaikų ir jaunimo socialiniam auklėjimui, ugdymui ir laisvo laiko praleidimui. Kun. Variara rodė didelę iniciatyvą.
1905 m. gegužės 7 d. įkūrė Švč. Jėzaus ir Marijos Širdies dukterų kongregaciją. Tos kongregacijos naujovė, kad priešingai nei į kitus institutus ar vienuolijas, buvo priimamos raupsuotos merginos ir sveikos merginos, kurių tėvai sirgo raupsais. Kun. Variara iš prigimties buvo žmogumi, nešančiu palengvėjimą. Būdamas auklėtoju ir sielovadininku kun. Bosko dvasioje, tapo kirėniečiu žmonėms, paliestiems raupsų, ir jų dėmesingu dvasios tėvu. Savo aplinkoje siūlė gyvenimo idealą, kuris labai aiškiai kreipė žvilgsnį į Kristų ir į kitą žmogų. Deja, naujos kongregacijos įsteigimo idėja tapo pasipriešinimo priežastimi prieš jauną jos įkūrėją. Pirmiausia Saleziečių kongregacijoje, bet ne tik joje. Įkūrėjui buvo sukakę vos 30 metų. Tai buvo pirmas atvejis, kai bendrabrolis neabejodamas, kad mes šešėlį kun. Bosko Įkūrėjui, pats nusprendė tapti įkūrėju. Laimei, kun. Variara ne tik meldėsi ir mąstė, bet ir prašė savo direktoriaus ir klebono patarimo. Užuojauta raupsuotiems sujungė jų jėgas kuriant naują veiklą, kuri sukėlė pasipriešinimą. Nors vietinis vyresnysis jį parėmė, kun. Variara įžengė į daugiaetapį Kalvarijos kelią, kuris jį atvedė į savotišką tremtį. Iki gyvenimo pabaigos Inspektorius jį siųsdavo darbuotis į įvairias saleziečių bendruomenes, labai nutolusias nuo Agua de Dios. Šis sprendimas pasitarnavo tam, kad Švč. Jėzaus ir Marijos Širdies dukterų kongregacija šiandien turi savo įkūrėjo laiškus, kurių neturėtų, jei jis būtų likęs naujos kongregacijos gimimo vietoje.
Mirė 1923 m. vasario mėn. 1 d. sulaukęs 48 m.
2002 m. balandžio mėn. 14 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kun. Aloyzą palaimintuoju.
PAL. KUN. JUOZAPAS KALASANZAS IR DRAUGAI
Nukankinti 1936 m. vasarą bei žiemą
Minėjimas – liepos 29 d.
1936-1939 metais žiaurus karas užtvindė Ispaniją krauju. Aukų skaičius viršijo milijoną. Tarp jų buvo įvairių sluoksnių ir tikėjimo žmonių. Šalį užvaldžius anarchistams ir socialkomunistams, įsisiautėjo krikščionių persekiojimas. Buvo žudomi kunigai, vienuoliai ir tikintieji. Tarp dešimčių tūkstančių nužudytųjų dėl tikėjimo buvo 283 seserys, 2365 vienuoliai, 4148 diecezijos kunigai, 12 vyskupų. Keletą šių kankinių Bažnyčia paskelbė palaimintaisiais. Šiuo metu tarp kun. Bosko dvasinių dukterų ir sūnų yra palaimintieji kun. Juozapas Kalasanzas ir 32 jo draugai įskaitant dvi seseris salezietes); visi nužudytieji 1936 metų vasarą bei žiemą Ispanijoje, Valensijos diecezijoje. Tai buvo pavyzdingi vienuoliai, ištikimi savo kasdieninėms pareigoms ir jaunimo apaštalavimui. Jie neatsitraukė persekiojimo akivaizdoje ir nesigėdijo krikščioniškojo tikėjimo, išpažindami jį iki galo. Palaimintaisiais paskelbti 2001 m. kovą.
***
Vienas Valensijos įvykių liudininkas pasakoja: „Įsiveržę ginkluoti karininkai rado mus visus susirinkusius ant pagrindinių laiptų. Atstatė į mus šautuvus. Sekančią akimirką vienas subarė savo bendražygius: „Kodėl nešovėte? Argi nebuvome susitarę, kad kiekvienas nužudys po vieną?..“ Kun. Kalasanzas suteikė palaiminimą. Jis, kitas bendrabrolis ir aš buvome priversti lipti į sunkvežimį. Mus nuvežė į Valensijos centrą. Važiuodamas pastebėjau, kad vienas karininkas nuolatos laikė nukreipęs šautuvą į kun. Kalasanzą, nes žinojo jį esant dvasininku. Staiga pasigirdo šūvis. Kun. Kalasanzas ištarė: „Mano Dieve!“ ir susmuko kraujo klane. Buvo 1936 m. liepos 29-oji.“
„Saleziečiui mirtį nušviečia viltis įžengti į Viešpaties džiaugsmą. O jei atsitiktų, kad salezietis mirtų besidarbuodamas sielų išganymui, Kongregacijai tai būtų didžiulis laimėjimas.“ (Saleziečių Konstitucija, Nr.54)
PAL. ARTEMIDAS ZATTI
Salezietis bendrabrolis
1880 m. spalio 12 d. – 1951 m. kovo 15 d.
Paskelbtas palaimintuoju 2002 m. balandį 14 d.
Gimė Italijoje, skurdžioje žemdirbių šeimoje. Sulaukęs 16 metų, su savo giminaičiais emigravo į Argentiną ieškoti laimės. Bahia Blancoje jaunuolis Artemidas susipažino su saleziečiais. Turėdams 19-ka, atsisveikino su namiškiais ir įstojo į saleziečių noviciatą. Tapęs klieriku, buvo pakviestas slaugyti vieno kunigo, sirgusio džiova, ir pats užsikrėtė. Buvo išsiųstas į Viedmos miestą sustiprinti sveikatos. Slaugomas su meile, Artemidas ne tik pasveiko, bet atrado ir savo misiją – būti ligonių slaugytoju. Taigi teologijos mokslų netęsė ir, pasilikdamas broliu saleziečiu, pradėjo savo misiją tarp neturtingų miesto ligonių. Tapęs ligoninės direktoriumi, per daugelį metų dviračiu nuvažiavo daug kilometrų, gabendamas vaistus ligoniams, norėdamas paguosti praradusius viltį ar ieškodamas paramos savo ligoninei. Ypatingą dėmesį skyrė nemokamam neturtingųjų slaugymui. Visi pažinojo „daktarą“ Artemidą ir aukštai vertino jo meilę, kuri visada buvo nušviesta tikėjimu ir atsidavimu Apvaizdai. Ponas Zattis buvo geras ir išmintingas, meilus ir tvirtas. Jis skubiai eidavo pas kiekvieną, visus vadindavo vardu, į kiekvieną kreipdamasis reikiamu ir tinkamu žodžiu. Nesustodavo prieš sunkumus, visada siekdamas tik tarnauti Kristui labiausiai kenčiančiuose ir vargstančiuose broliuose. Visą gyvenimą tarnavęs kitiems, savo žemišką kelionę užbaigė 1951 m. kovo 15-ąją.
Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju 2002 m. balandžio 14 d.
***
Vienas jo pažįstamas prisimena: „Artemidas Zattis buvo grynai dvasinis žmogus. Tiek dvasingas, kad net ir materialius dalykus keldavo į dangų. Zattis buvo šviesus misionierius tarp emigrantų, jaunimo ir vargšų; jis įkūnijo darbą ir džiaugsmą, ištikimybę kun. Bosko dvasiai“. Be abejo, jis yra pavyzdys visiems, vienuoliams ir pasauliečiams, kaip galima pašvęsti net patį nuolankiausią darbą susivienijant su Dievu ir tarnaujant labiausiai stokojantiems broliams.
„Jei nori, kad Dievas būtų tau gailenstingas, būk gailestingas vargšams. Tada galėsi sakyti: „Darau ką galiu“. Jei darai kas yra tavo galioje, gali būti ramus. Jei neturite turtų, duok tai, ką gali. Ar trūksta ligonių, kuriuos galėtum aplankyti, slaugyti, būti šalia? Ar nėra apleisto jaunimo, kurį reikėtų krikščioniškai auklėti? Ar nėra brolių, kuriuos reiktų pataisyti, padėti, išklausyti?“ (Kun. J. Boskas).
PAL. ZEFIRINAS NAMUNKURA
Paskutiniojo Argentinos lygumų indėnų vado sūnus
(1886 – 1905)
minėjimas gegužės 11 d.
Zefirinas Namuncura buvo paskutiniojo Argentinos lygumų indėnų vado sūnus araukiečių genties indėnas.
Zefirino tėvas pasitaręs su genties vyresniaisiais, senasis indėnas savo sūnui Zefirinui paskelbia, kad jie leisis į ilgą kelionę: „Nugabensiu tave į Buenos Aires, į baltųjų mokyklą. Esi labai sumanus. Tu – paskutinė mūsų žmonių viltis. Jei tapsi kariškiu ar politiku, galėsi ginti araukiečių teises. Antraip mūsų rasė išnyks visiems laikams“.
Vienuolikmetį sūnų tėvas nugabeno į sostinę ir atidavė į karo mokyklą. Tačiau neilgai trukus geležinė drausmė ir netašyti bendramokslių pokštai visiškai įbaugino Zefiriną. Jis paprašė tėvo, kad jį pasiimtų iš mokyklos. Respublikos prezidento patartas, M. Namunkura nuvedė sūnų į saleziečių Pijaus IX kolegiją, kur tomis dienomis viešėjo vyskupas G. Cagliero. Zefirinas čia pasijuto gana gerai. Berniukas iškart parodė tvirtą savo valią, o sykiu buvo akivaizdus jo visiškos ir nežabotos laisvės troškis. Keletą mėnesių naujokas atsisakydavo stovėti eilėje su kitais. Mokykloje Zefirinas greitai išmoko skaityti ir dailiai rašyti. Didžiulis „kokybinis šuolis“ įvyko 1898 metų rugsėjį, kai vaikinas priėmė pirmąją Komuniją. Su savo genčiai būdingu nuoširdumu dvylikametis araukietis šį įvykį laikė visišku viso savo gyvenimo įsipareigojimu.
Pačios gražiausios Zefirino gyvenimo akimirkos buvo tos, kai jo aplankyti atvykdavo kun. G. Milanesio, pranešdavęs jam šeimos ir genties naujienas. Per šiuos susitikimus Zeffirino širdyje gimė noras tapti ne politiku ar kariškiu, o kunigu – tokiu kaip G. Milanesio. Jis gintų savo žmones nuo baltųjų ir alkoholio, kuris toliau žudė jo gentį, taip pat – nuo barbariškų įpročių kerštą laikyti šventu, o priešo nužudymą – garbės dalyku.
Tačiau kaip tik tais metais, kai vis labiau brendo ir tvirtėjo vaikino kūnas, jo neaplenkė tai, kas pakirto daugybės kitų Pietų Amerikos indėnų sveikatą. Būdami sveiki ir nepaprastai atsparūs savo aplinkoje, indėnai pasirodė esą bejėgiai prieš baltųjų atneštas įprastas ligas: sloga ir bronchitas greitai virsdavo čiabuvį pribaigiančia tuberkulioze. Ketverius metus išgyvenęs Buenos Airėse, jau aukštas ir plačiapetis jaunuolis ėmė kosėti, ir šis kosulys nepasidavė jokiam gydymui. Tai sužinojęs, vyskupas monsinjoras G. Cagliero liepė Zefirinui grįžti į gaivaus klimato Viedmą, kur jis pats buvo apsistojęs, o iš ten liepė palydėti ligonį į jo gentį, įsikūrusią aukštai esančiame kalnų klonyje. Penkiolikmetis vėl galėjo apkabinti savo seną tėvą ir brolius. Trisdešimt dienų jis kvėpavo grynu Andų oru, dantimis plėšė ant laužo keptą laukinių gyvulių mėsą, įsisupęs į šiltą lamos kailį miegojo indėniškoje palapinėje. Zefirinas pasijuto geriau, bet kosulys vis dar nepraėjo: plaučiai jau buvo pažeisti, o nakties šalčiai dar labiau blogino jaunuolio sveikatą.
1904 m. monsinjoras G. Cagliero buvo paskirtas arkivyskupu ir pakviestas į Romą pas popiežių. Zefirinas, kurio sveikata buvo dar labiau pašlijusi, tačiau kuris šį išbandymą priėmė su didžiule meile Viešpačiui, paprašė monsinjorą pasiimti jį drauge. Kunigas žinojo, kad Europoje tuo metu medicina buvo toliau pažengusi nei Argentinoje. Tačiau jis žinojo ir tai, kad prieš tuberkuliozę vaistų vis dėlto nebuvo. G. Cagliero pasitarė su senuoju M. Namunkura. Vaikino tėvui sutikus, monsinjoras patenkino Zefirino prašymą.
Karštą 1904-ųjų rugpjūtį Genujoje jie išlipo iš laivo. Nuvykusius į Turiną, juos tėviškai priėmė kun. M. Rua, kunigo J. Bosko įpėdinis. Atėjus žiemai, Zefirinas bandė tęsti mokslus saleziečių Villa Sora mokykloje, įsikūrusioje ramiame alyvmedžiais ir vynuogynais apaugusiame kaime Romos apylinkėse. Vienas jo bendramokslių prisimena: „Jis visada buvo rimtas, beveik liūdnas. Tačiau jo akys šypsojosi. Bažnyčioje visi Zefiriną matydavo susikaupusį maldoje tarsi angelą“.
Gydymas gerų rezultatų nedavė. 1905-ųjų pavasarį karštinė diena po dienos vis labiau jį sekino, kol galiausiai visiškai išsunkė paskutines vaikino jėgas. Jis šnabždėjo: „Melskitės už mane, kad pagyčiau, kad tapčiau kunigu… jei to nori Viešpats“. Balandį Zefirinas buvo nuvežtas į ligoninę Romoje, Tiberio saloje. Panoro paskutinį sykį gauti eucharistinį Jėzų, kuriam visą gyvenimą buvo be išlygų ištikimas. Zefirino gyvybė užgeso 1905 metų gegužės 11 dieną.
Zefirinas buvo paskelbtas palaimintuoju 2007 metų lapkričio 25 dieną – tai dar vienas didžiojo saleziečių šventumo medžio vaisius, dar vienas jaunuolis, sugebėjęs atrasti kelią į dangų vadovaujamas kun. J. Bosko ir jo dvasinių sūnų, pasklidusių po visą platųjį pasaulį.
Pal. Marija Romero (medžiaga ruošiama)
Pal. Euzebija Palomino (medžiaga ruošiama)
Pal. Marija Troncatti (medžiaga ruošiama)
Pal. Aleksandrina da Costa (medžiaga ruošiama)
Pal. Albertas Marvelli (medžiaga ruošiama)
Pal. Pranciškus Kęsy ir 4 draugai (medžiaga ruošiama)
Pal. Augustinas Czartoryski (medžiaga ruošiama)
Pal. Bronislavas Markiewicz (medžiaga ruošiama)
Pal. Henrikas S. Aparicio ir 62 draugai (medžiaga ruošiama)
Šaltinis: bosko.lt