„Ne darbų kiekybe patinkame Dievui, bet meile su kuria tuos darbus atliekame.“
Šie Šv. Pranciškaus žodžiai nurodo tiesos ir aiškumo kelią, kad kiekvienas gyvenimas būtų autentiškas. Įsipareigojimas gyvenimo šventumui, kurio Šv. Pranciškus prašė iš visų, dar gerokai anksčiau negu pasirodė Vatikano II idėjos, kreipė į taiką, ramybę ir gailestingumą. Jėzaus šviesoje su metais brendo mūsų Šventojo Pranciškaus ramumas, nuolat pasiliekant Jėzaus Širdyje. Jis kiekvieną dieną vis daugiau ir daugiau tapdavo meilingesnis, geresnis. Ir visa tai malonės dėka. Daugybė dorybių darė vis jautresnę jo šventą širdį.
Joana Šantalietė rašė:“ Niekada nemačiau tokios švelnios, romios ir nuolankios širdies, kokia buvo jo širdis. Daugelis asmenų tvirtino, kad matydami Pranciškų, matė jame mūsų Viešpatį, vaikštantį žemėje.“
Vincentas Paulietis Šv. Pranciškų Salezą vadindavo „Gyvąja Evangelija“. Mūsų Šventasis daugiau mokė savo gyvenimu nei žodžiais. Tikrasis šventumas yra priklausyti Dievui, gyventi su Juo gilioje bendrystėje.
Viešpatie Jėzau, suteik mums Šventosios Dvasios,kad kiekvienas galėtume pasakyti:“Dievas yra vienintelis mano troškimas, vienintelė baimė Jį prarasti, mano didžiausias siekimas Jam visada priklausyti“.
C. Zanotti SDB
Šaltinis: www.cgfmanet.org
Pilnas tekstas italų kalba:https://drive.google.com/drive/folders/1z_DCr9O-WB8BHaYQRIS4lPcFbXi4ta2l
