Salezietiška askezė yra tolygi tėvo ir motinos askezei, nes tai yra ne kas kita, kaip vaikų meilė su visais jos vargais ir atsižadėjimais, kuri padaro pasirengusius, „jei reikia, kentėti karštį, šaltį, troškulį, alkį, vargus ir panieką kaskart, kai tokie dalykai reikalingi Dievo garbei, sielų labui savo sielos išganymui“. Tai gyvenimas įsipareigojus gelbėti jaunimą, kurį reikia „lydėti su nuolatiniu ir nenuilstamu pakantumu“, nes vadovaujamasi didžia idėja „krikščioniškojo auklėjimo nauda“.
Kunigas Bosko, beje, pats suvokė kietus savo misijos asketikos reikalavimus: rožių pergolės sapnas atskleidžia visą jos žavesį, bet kartu ir užkerta kelią lengvam nusivylimui.
Graži ir didi yra auklėtojo misija, kurios imtis dera su entuziazmu, bet ir su gerais batais. „Rožės iš tiesų yra karštos meilės, kuria turi pasižymėti tu ir visi tavo koadjutoriai (bendradarbiai), simbolis; … dygliai reiškia kliūtis, kančias, nemalonumus, kuriuos jums teks patirti“.
Eidamas ta patrauklia pergole, kunigas Bosko susibadė ir susikruvino „ne tik rankas, bet ir save visą“, tartum primindamas Kristaus Išganytojo kančią ir Laiško Žydams perspėjimą: „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“.
Kunigas Egidijus Vigano’, iškeldamas kunigo Bosko šventumo paprastumą ir linksmumą, kuris atrodo lengvas ir natūralus, bet iš tikrųjų yra sunkus ir antgamtinis, aiškiai nurodo kasdien minamą asketikos kelią: tai „yra įvykių, kaip konkretaus ir sunkaus kelio, priėmimas vilčiai; numanymas asmenų su jų dovanomis ir ribotumu šeimos suformavimui; tai aštrus ir praktinis gėrio suvokimas, giliai įsitikinus, jog gėris yra stipresnis už blogį; tai ypatingos meilės jaunystei dovana, kuri atveria širdį ir vaizduotę ateičiai ir įkvepia išradingo nuolankumo, gebančio ramiai priimti naujų laikų vertybes; tai palankumas draugo, kuris moka būti mylimas tam, kad galėtų pedagogiškai kurti pasitikėjimo ir dialogo nuotaiką, vedančią prie Kristaus; tai rožių pergolė, kuria einama su daina ir šypsena, nors ir apsiavus gerais batais bei ginantis nuo daugybės dyglių“.
Prevencinės sistemos asketinio dvasingumo kelio bėgiai yra: „Pastoracinė meilė, išreikšta nenuilstamu apaštaliniu darbu, ir gerumas, verčiantis pamilti, palaikomas protingu ir nuolatiniu nuosaikumu (kuris apima nuolankumą, romumą, tyrumą, pusiausvyrą, šventą gudrumą, kuklumą ir džiugų paprastumą)“.
Idealus salezietis, kuriam „neužtenka mylėti“, bet kuris turi pasidaryti mylimas, veiksmingai parodo, koks reiklus yra kunigo Bosko siūlomas auklėjimas. Nuolat iškyla jo pedagoginis principas: „Auklėjimas yra širdies reikalas; visas darbas prasideda nuo to, ir jeigu širdies nėra, darbas pasidaro sunkus, – rezultatas netikras“, rašo kun. Cavaglia.
Griežto ir meilingo švelnumo, vaikui pritaikyto humaniškumo ir tikro, lengvabūdiškumu nepavirstančio, nuoširdumo sintezė yra prevencinės sistemos nurodytas asketikos kelias.
Kunigas Bosko savo 1884 m. gegužės 10 d. laiške nurodo to siauro evangelinio kelio reikalavimus: „Argi mano jaunuoliai nėra pakankamai mylimi? Tu žinai, kaip juos myliu. Tu žinai, kiek dėl jų esu iškentėjęs ir pakėlęs per bemaž keturiasdešimt metų ir kiek tebekenčiu dabar. Kiek vargų, kiek pažeminimų, kiek prieštaravimų, kiek paneigimų, kad galėčiau jiems duoti duonos, namus, mokytojus, o ypač išgydyti juos iš jų ligų. Dariau, ką žinojau ir ką galėjau, tiems, kuriuos mylėjau per visą savo gyvenimą… Tad ko dar reikia?“, klausė mūsų Tėvas.
Čia pat ir atsakymas: „Jaunuoliai turi ne tik būti mylimi, jie turi žinoti, kad yra mylimi“: vadinasi reikia prie jų eiti su tikra auklėjamąja meile. Jeigu į tai nekreipia dėmesio, auklėtojai „nepaiso mažiau ir praranda „daugiau“, o tas „daugiau“ yra jų vargai. Tegu myli tai, kas patinka jaunuoliams, o jaunuoliai mylės tai, kas patinka vyresniesiems. Tada ir jų triūsas bus lengvas… Kai vyresnieji laikomi vyresniaisiais, o ne tėvais, broliais, draugais, jų bijoma, ir jie yra nelabai mylimi. Todėl, norint, kad būtų viena širdis ir viena siela, dėl Jėzaus meilės reikia pralaužti tą nepasitikėjimo barjerą ir atgaivinti sūnišką pasitikėjimą. Kas nori būti mylimas, tegu parodo, kad ir pats myli“
Ištraukos vertimas iš G.B. Bosco , Prevencinė Kunigo Bosko sistema. Auklėtojams siūlomas dvasingumas.
