Kunigo J. Bosko askezės centras- reikli meilė

. Naujienos | 0

 

Salezietiška askezė yra tolygi tėvo ir motinos askezei, nes tai yra ne kas kita, kaip vaikų meilė su visais jos vargais ir atsižadėjimais, kuri padaro pasirengusius, „jei reikia, kentėti karštį, šaltį, troškulį, alkį, vargus ir panieką kaskart, kai tokie dalykai reikalingi Dievo garbei, sielų labui savo sielos išganymui“. Tai gyvenimas įsipareigojus gelbėti jaunimą, kurį reikia „lydėti su nuolatiniu ir nenuilstamu pakantumu“, nes vadovaujamasi didžia idėja „krikščioniškojo auklėjimo nauda“.

Kunigas Bosko, beje, pats suvokė kietus savo misijos asketikos reikalavimus: rožių pergolės sapnas atskleidžia visą jos žavesį, bet kartu ir užkerta kelią lengvam nusivylimui.

Graži ir didi yra auklėtojo misija, kurios imtis dera su entuziazmu, bet ir su gerais batais. „Rožės iš tiesų yra karštos meilės, kuria turi pasižymėti tu ir visi tavo koadjutoriai (bendradarbiai), simbolis; … dygliai reiškia kliūtis, kančias, nemalonumus, kuriuos jums teks patirti“.

Eidamas ta patrauklia pergole, kunigas Bosko susibadė ir susikruvino „ne tik rankas, bet ir save visą“, tartum primindamas Kristaus Išganytojo kančią ir Laiško Žydams perspėjimą: „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“.

Kunigas Egidijus Vigano’, iškeldamas kunigo Bosko šventumo paprastumą ir linksmumą, kuris atrodo lengvas ir natūralus, bet iš tikrųjų yra sunkus ir antgamtinis, aiškiai nurodo kasdien minamą asketikos kelią: tai „yra įvykių, kaip konkretaus ir sunkaus kelio, priėmimas vilčiai; numanymas asmenų su jų dovanomis ir ribotumu šeimos suformavimui; tai aštrus ir praktinis gėrio suvokimas, giliai įsitikinus, jog gėris yra stipresnis už blogį; tai ypatingos meilės jaunystei dovana, kuri atveria širdį ir vaizduotę ateičiai ir įkvepia išradingo nuolankumo, gebančio ramiai priimti naujų laikų vertybes; tai palankumas draugo, kuris moka būti mylimas tam, kad galėtų pedagogiškai kurti pasitikėjimo ir dialogo nuotaiką, vedančią prie Kristaus; tai rožių pergolė, kuria einama su daina ir šypsena, nors ir apsiavus gerais batais bei ginantis nuo daugybės dyglių“.

Prevencinės sistemos asketinio dvasingumo kelio bėgiai yra: „Pastoracinė meilė, išreikšta nenuilstamu apaštaliniu darbu, ir gerumas, verčiantis pamilti, palaikomas protingu ir nuolatiniu nuosaikumu (kuris apima nuolankumą, romumą, tyrumą, pusiausvyrą, šventą gudrumą, kuklumą ir džiugų paprastumą)“.

Idealus salezietis, kuriam „neužtenka mylėti“, bet kuris turi pasidaryti mylimas, veiksmingai parodo, koks reiklus yra kunigo Bosko siūlomas auklėjimas. Nuolat iškyla jo pedagoginis principas: „Auklėjimas yra širdies reikalas; visas darbas prasideda nuo to, ir jeigu širdies nėra, darbas pasidaro sunkus, – rezultatas netikras“, rašo kun. Cavaglia.

Griežto ir meilingo švelnumo, vaikui pritaikyto humaniškumo ir tikro, lengvabūdiškumu nepavirstančio, nuoširdumo sintezė yra prevencinės sistemos nurodytas asketikos kelias.

Kunigas Bosko savo 1884 m. gegužės 10 d. laiške nurodo to siauro evangelinio kelio reikalavimus: „Argi mano jaunuoliai nėra pakankamai mylimi? Tu žinai, kaip juos myliu. Tu žinai, kiek dėl jų esu iškentėjęs ir pakėlęs per bemaž keturiasdešimt metų ir kiek tebekenčiu dabar. Kiek vargų, kiek pažeminimų, kiek prieštaravimų, kiek paneigimų, kad galėčiau jiems duoti duonos, namus, mokytojus, o ypač išgydyti juos iš jų ligų. Dariau, ką žinojau ir ką galėjau, tiems, kuriuos mylėjau per visą savo gyvenimą… Tad ko dar reikia?“, klausė mūsų Tėvas.

Čia pat ir atsakymas: „Jaunuoliai turi ne tik būti mylimi, jie turi žinoti, kad yra mylimi“: vadinasi reikia prie jų eiti su tikra auklėjamąja meile. Jeigu į tai nekreipia dėmesio, auklėtojai „nepaiso mažiau ir praranda „daugiau“, o tas „daugiau“ yra jų vargai. Tegu myli tai, kas patinka jaunuoliams, o jaunuoliai mylės tai, kas patinka vyresniesiems. Tada ir jų triūsas bus lengvas… Kai vyresnieji laikomi vyresniaisiais, o ne tėvais, broliais, draugais, jų bijoma, ir jie yra nelabai mylimi. Todėl, norint, kad būtų viena širdis ir viena siela, dėl Jėzaus meilės reikia pralaužti tą nepasitikėjimo barjerą ir atgaivinti sūnišką pasitikėjimą. Kas nori būti mylimas, tegu parodo, kad ir pats myli“

Ištraukos vertimas iš G.B. Bosco , Prevencinė Kunigo Bosko sistema. Auklėtojams siūlomas dvasingumas.

 

Palaimintoji Eusebija Palomino FMA

. Naujienos | 0

Šiandien minime palaimintosios Eusebijos Palomino Yenes FMA gimimo dangui šventę,  daliinamės keliomis jos mintimis:

„Siela be maldos- tai kaip sodas be vandens, kaip žaizdras be ugnies, kaip laivas be vairo.“ (žodžiai, skirti vienai auklėtinei)

„Žmogus yra sukurtas Dangui, bet savo dangaus jis ieško žemėje. Žmogus pamiršo Dievą.  Tačiau Dievas primena jam, kad Jis yra visur ir niekas nuo Jo nepasislėps.“

„Kai kurie tiki, kad melstis galima tik užsidarius. Iš tikrųjų Viešpatį  galima sutikti ir gatvėse ir aikštėse.“

„Jei norime, kad mūsų siela turėtų gyvenimą, ir apsčiai jo turėtų, dažnai priimame šventus Sakramentus, ypač Eucharistiją. Kaip kūnas turi būti maitinamas kiekvieną dieną, kitaip jis mirtų nuo išsekimo, taip ir sielai reikia maisto, nes ji nusilptų ir susirgtų.  Šv. Komunija, Šv. Mišios, malda, geri skaitiniai- tai maistas sielai.“

„Dar nuo vaikystės, kai tik priimdavau Šv. Komuniją, viduje jausdavau didelį vidinį džiaugsmą dėl to, kad Jėzus yra manyje. Tuomet prašydavau Jo, kad ir man suteiktų tokį šventumą kaip Bernadetai. Jaučiau kaip Jėzus trokšta, kad pasiaukočiau Jam.“

Šv. Jono Bosko šventė

. Naujienos | 0

Šiandien švenčiame mūsų Įkūrėjo Šv J. Boksko šventę.  Dalinamės jo mintimis apie maldą

 

Šv. Jono Bosko mintys apie maldą

Reikia melstis su nepaliaujama viltimi, kad būsime išklausyti. Kas meldžiasi abejodamas, kad bus išklausytas – įžeidžia Dievą, kuris tikrai išklauso tuos, kurie meldžias su gyvu tikėjimu ir begaline viltimi. Kada prašome malonės, atsiduodame Dievui, kaip sūnus atsiduodtų, jei į Jį buvo kreipiamasi su pasitikėjimu.

Žinokite, kaa į savo brangios mamos rankas. Meldžiantis šiuo būdu malda tampa galinga. Niekada pasaulyje nėra girdėta, kad Dievas neišklausyd Dievas išklauso mūsų maldas tuo būdu ir tuo laiku, kada mato, kad mums to labiausiai reikia mūsų sielų šventėjimui ir Dangaus Karalystės laimėjimui.

Kada būsime kitame pasaulyje, aiškiai pamatysime, kokie veiksmingi buvo mūsų maldų žodžiai. O jeigu mūsų maldos nedavė vaisių, tai reiškia, kad mes tinkamai nesimeldėme.

Taigi, žiūrint į šiuos trumpus pastebėjimus, matome, kad negalime melstis be pasiruošimo. „Prieš darydamas įžadą, pergalvok jį; nebūk žmogumi, kuris bando Viešpatį“(Sir 18, 23). Apmąstyk tą garbę prieš prisistatydamas dangaus ir žemės Viešpačiui, apmąstyk ir tai ko nori prašyti Dievo, pasirink tokią maldą, kuri labiausiai atitiktų tavo aplinkybes ir poreikius, stoki prieš Dievą su artimais tavo širdžiai žodžiais, kuriuos moki mintinai arba skaityk iš knygos. Tokiu būdu tu melsies tiesoje ir dvasioje.