Ses. Linos Minelgaitės FMA pašvęstojo gyvenimo 25 – etis

. Naujienos | 0

Spalio 5 dieną Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų Instituto sesuo Lina Minelgaitė FMA minėjo Kauno Palemono parapijos bažnyčioje vienuolinio gyvenimo 25 – metį. Šv. Mišių aukai vadovavo Kauno Palemono parapijos klebonas kun. Renaldas Šumbrauskis, koncelebravo broliai saleziečiai. Eucharistijoje dalyvavo Palemono bendruomenės seserys salezietės, broliai saleziečiai, saleziečiai bendradarbiai, ses. Linos tėveliai ir artimieji. Dėkojame Viešpačiui už jos pašaukimo dovaną ir nuolankią tarnystę.

Saleziečiai Bendradarbiai Šiluvoje

. Naujienos | 0

Rugsėjo 7 dieną, švęsdami Dievo Motinos Gimimo atlaidus Šiluvoje, turėjome didelį džiaugsmą – Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius SJ palaimino Saleziečių Bendradarbių vėliavą. Buvome labai laimingi, galėdami išgirsti iš arkivyskupo Sigito lūpų gyvą liudijimą apie Lietuvos Saleziečių Patriarchą kun. A. Skeltį SDB ir jo indėlį į būsimojo kardinolo kunigišką pašaukimą. Po Eucharistijos šventimo turėjome nuostabią agapę. Dėkojame Dievui ir Marijai Krikščionių Pagalbai už malones, stiprinančias mūsų bendruomenę ir vysk. A. Jurevičiui už pakvietimą!

diakonas Martynas Povylaitis ASC

Bosko gimtadienis

. Naujienos | 0

1815 rugsėjo 16 d. gimė Šv. Jonas Bosko. Šiandien minime jo gimtadienį ir dalinamės Jono Pauliaus II laišku tuometiniam Saleziečių Draugijos vyresniajam.

 

Jono Pauliaus II apaštalinis laiškas IUVENUM PATRIS švenčiant šv. Jono Bosko 100-ąsias mirties metines 

Egidijui Viganó, mylimajam sūnui, Saleziečių Draugijos Generaliniam Vyresniajam, švenčiant šv. Jono Bosko 100-ąsias mirties metines.

Mylimas sūnau!

Siunčiu sveikinimus ir apaštališkąjį palaiminimą!

Mylima Saleziečių Draugija imdamasi deramų iniciatyvų rengiasi paminėti šv. Jono Bosko, jaunimo tėvo ir mokytojo, mirties šimtmetį. Naudodamasis šia proga noriu dar kartą apsvarstyti jaunimo problemą ir apmąstyti Bažnyčios atsakomybę rengiant jį ateičiai.

Bažnyčia labai myli jaunimą: visuomet, o ypač šiuo metu besiartinant 2000-iesiems, jaučiasi Savo Viešpaties pakviesta žiūrėti į jį su ypatinga meile bei viltimi, pripažindama jo auklėjimą kaip vieną iš pagrindinių sielovados uždavinių.

Antrasis Vatikano susirinkimas aiškiai teigė, kad: „Šiandien žmonija yra įžengusi į naują savo istorijos amžių“[1], ir yra pripažinta, kad „visur stengiamasi vis labiau ir labiau skatinti auklėjamąjį darbą“[2]. Gilių kultūrinių pokyčių laikotarpiu Bažnyčia susirūpinusi pažymi, kad švietimo srityje reikia įveikti gilią nesantaiką tarp Evangelijos ir kultūros[3], kuri nuvertina išganingą Kristaus žinią kaip visiškai nereikšmingą.

Kalbėdamas UNESCO turėjau progos pareikšti, kad „nėra jokių abejonių, kad pirmasis ir esminis kultūros reiškinys yra dvasiškai subrendęs žmogus, tai yra visapusiškai išsilavinęs žmogus, galintis ugdyti save ir kitus“[4], ir atkreipiau dėmesį į „vienašališkai paties išsilavinimo link nukreiptą“ tendenciją, kuri dėl manipuliavimo gali sukelti „viso auklėjimo susvetimėjimą“[5]. Taigi, aš priminiau, kad „pirmasis ir svarbiausias kultūros apskritai, o tuo pačiu ir kiekvienos kultūros uždavinys yra auklėjimas. Iš tiesų, auklėjimo esmė – įgalinti žmogų vis labiau ir labiau tapti žmogumi; vis daugiau „būti“, o ne daugiau „turėti“, kad per visą ką „turi“, per „savo nuosavybę“, sugebėtų pilnatviškiau būti žmogumi“[6].

Daugelyje susitikimų su įvairių žemynų jaunimu, pranešimuose, kuriais kreipiausi į jį, ypač 1985 m. laiške pasaulio jaunimui, aš išreiškiau gilų įsitikinimą, kad „būtent su juo yra ir turi būti Bažnyčia“[7].

Prie šių minčių noriu sugrįžti, švenčiant didžiojo Bažnyčios sūnaus, švento kunigo Jono Bosko dies natalis [„gimimo dangui“] šimtmetį. Jį mano pirmtakas Pijus XI nedvejodamas pavadino educator princeps [„pedagogų kunigaikščiu“][8].

Šis iškilmingas jubiliejus yra galimybė pasidalinti mintimis ne tik su tavimi, su tavo bendrabroliais ir Saleziečių Šeimos nariais, bet ir su jaunimu, kuriam skirta auklėjamoji misija, su krikščionimis pedagogais ir tėvais, pašauktais tokiai kilniai žmogiškai ir bažnytinei tarnystei atlikti. Džiaugiuosi galėdamas pabrėžti, kad šis Šventojo „minėjimas“ sutampa su Marijos metais, kurie kreipia mūsų mintis į „tą, kuri pasitikėjo“: jos tikėjimo kilniaširdžiame „taip“ mes atrandame svarbų auklėjamojo darbo šaltinį[9], pirmiausia kaip Jėzaus Motinos, o paskui kaip Bažnyčios Motinos ir visų Krikščionių Pagalbos.

I. Šv. Jonas Bosko – jaunimo bičiulis

1.Jonas Bosko mirė Turine 1888 m. sausio 31 d. Per beveik 73 savo gyvenimo metus jis buvo gilių ir sudėtingų politinių, socialinių ir kultūrinių pokyčių liudininku: revoliucinių judėjimų, karų, masinės kaimo gyventojų į miestus migracijos. Visi šie veiksniai turėjo ryškų poveikį žmonių gyvenimo sąlygoms, ypač neturtingiausių sluoksnių. Suspeisti miestų pakraščiuose neturtingi žmonės, ypač jaunimas, tapo išnaudojimo ar bedarbystės aukomis: intensyvaus asmeninio, moralinio, religinio ir profesinio vystymosi laikotarpiu jie neturėjo tinkamo vadovavimo ir dažnai buvo visiškai apleisti. Jautrūs bet kokiems pokyčiams jaunuoliai jautėsi nesaugūs ir sumišę. Tradiciniai auklėjimo būdai susvetimėjusios žmonių masės akivaizdoje tapo bejėgiai; su naujais iššūkiais bandė susidoroti įvairūs filantropai, auklėtojai, dvasininkai. Iš jų tarpo savo aiškiu krikščionišku įkvėpimu, drąsia iniciatyva, sparčiu ir energingu veiklos mastu Turine išsiskyrė kun. Bosko.

2. Jis jautė, kad gavo ypatingą pašaukimą ir kad įgyvendindamas savo misiją buvo tarsi vedamas Dievo rankos bei palaikomas motiniško Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Jo atsakas į šį pašaukimą buvo toks, jog Bažnyčia oficialiai jį paskelbė šventumo pavyzdžiu tikintiesiems. 1934 metais per Prisikėlimo šventę, užbaigiant Atpirkimo jubiliejinius metus, mano pirmtakas, neužmirštamos atminties Pijus XI iškėlė jį į šventuosius bei pasakė jo garbei įsimintiną panegiriką. Tėvo anksti paliktas našlaičiu, motinos su dideliu žmogišku ir krikščionišku jautrumu išauklėtas, Jonas Bosko buvo Apvaizdos apdovanotas dorybėmis, kurių dėka jau nuo mažens tapo savo bendraamžių dosniu ir rūpestingu draugu. Netgi jo jaunystės metai buvo neįprasto auklėjamojo pašaukimo pranašiškas ženklas. Būdamas kunigu sparčiai besiplečiančiame Turine, jis užmezgė tiesioginius kontaktus su jaunuoliais kalėjime, susipažino su įvairiomis dramatiškomis žmonių situacijomis.

3. Apdovanotas ypatingu tikrovės supratimu ir kartu būdamas Bažnyčios istorijos žinovu, suvokdamas tuometinę situaciją bei remdamasis kitų apaštalų patirtimi, ypač šv. Pilypo Nerio ir šv. Karolio Boromėjaus, brandino oratorijos idėją. Ši idėja jam buvo ypač brangi: oratorija turėjo apibendrinti visą jo veiklą. Oratoriją formavo pagal savo originalią viziją, pritaikydamas ją prie aplinkos, savo berniukų ir jų poreikių. Kaip pagrindinį globėją ir pavyzdį savo bendradarbiams pasirinko šv. Pranciškų Salezą, nepaprasto uolumo šventąjį, dėl jo žmogiško gerumo, kurį šventasis rodė bendraudamas su kitais.

4. Oratorijos veikla buvo pradėta 1841 m. nuo „paprastų katekizmo pamokų“ bei palaipsniui plėtojama reaguojant į neatidėliotinus poreikius ir situacijas: benamių prieglauda, dirbtuvės, amato mokyklos, įgalinančios susirasti darbą bei nepriklausomi ir sąžiningi užsidirbti pragyvenimui, humanistinės atviros pašaukimo idealams mokyklos, gera spauda, įvairios laikmetį atitinkančios rekreacinės iniciatyvos ir metodai (teatras, orkestras, dainavimas, rudens išvykos).

Tiksli formuluotė: „Esate jauni ir to pakanka, kad jus labai mylėčiau”[10] buvo šūkis, apibendrinantis pagrindinį Šventojo pasirinkimą: „Prisiekiau Dievui, kad mano gyvenimas iki paskutinio atodūsio bus mano vargšams berniukams”[11]. Ir iš tikrųjų, jis dėl jų išvystė nuostabias veiklas panaudodamas žodžius, raštus, institucijas, keliones, susitikimus su pasaulietinėmis ir bažnytinėmis asmenybėmis; jaunuoliams, visų pirma, rodė rūpestingą dėmesį kiekvienam asmeniškai, kad jo tėviškoje meilėje berniukai galėtų įžvelgti aukštesnės meilės ženklą.

Jo meilės energija įgavo pasaulinius matmenis ir paskatino jį priimti tolimų tautų kvietimą, kvietimą vykti į misijas už vandenyno dėl evangelizacijos, kuri visada buvo neatsiejama nuo pastangų vardan žmonių pažangos.

Remdamasis tais pačiais kriterijais ir ta pačia dvasia jis taip pat bandė ieškoti mergaičių bei jaunų moterų problemų sprendimo būdų. Dievas šalia jo pastatė bendraįkūrėją šv. Mariją Dominiką Mazzarello kartu su jaunomis bendradarbėmis, kurios jau buvo pasišventusios mergaičių krikščioniškam auklėjimui parapijoje. Jo pedagoginis metodas patraukė kitus bendradarbius: vyrus ir moteris – „pašvęstuosius asmenis“ davusius įžadus, „pagalbininkus“, kuriuos siejo jo auklėjimo ir apaštalavimo idealai; taip pat „buvusius auklėtinius“, asmeniškai liudyjusius ir propagavusius auklėjimą, kurį jie patys gavo.

5. Ši didelė iniciatyvos dvasia yra giliaus dvasinio gyvenimo vaisus. Jonui Bosko kaip šventajam suteikiama unikali vieta tarp didžiųjų vienuolinių Bažnyčios institutų steigėjų. Jis yra išskirtinis daugeliu požiūriu: naujos patrauklaus apaštalinio dvasingumo mokyklos kūrėjas; ypatingo Marijos Krikščionių Pagalbos ir Bažnyčios Motinos pamaldumo propaguotojas; ištikimo ir drąsaus bažnytinių reikalų supratimo pavyzdys, kuris pasireiškė subtiliu tarpininkavimu sudėtinguose anų laikų santykiuose tarp Bažnyčios ir valstybės; realistiškas ir praktiškas apaštalas, visuomet atviras naujų atradimų pasiekimams; uolus misijų tikroje katalikiškoje dvasioje organizatorius; puikus jaunimo, ypač vargšų, meilės Bažnyčios ir visuomenės labui pavyzdys; patrauklaus ir veiksmingo auklėjimo metodo, kurį reikia vystyti ir saugoti kaip brangų palikimą, meistras.

Šiame laiške visų pirma noriu pabrėžti, kad kun. Bosko pasiekė savo asmeninį šventumą per auklėjamąją veiklą, kurią išgyveno su uolumu ir apaštališku entuziazmu, ir kad tuo pat metu jis sugebėjo iškelti šventumą kaip konkretų savo pedagogikos tikslą. Tie abipusiai „auklėjimo“ ir „šventumo“ mainai yra skiriamasis jo asmenybės bruožas: kun. Bosko yra „šventas pedagogas“, įkvėpimo jis sėmėsi iš „šventumo modelio“ – šv. Pranciškaus Salezo, buvo „šventojo dvasingumo meistro“ – Juozapo Cafasso – mokinys ir sugebėjo iš savo berniukų tarpo išugdyti „šventą auklėtinį“ – Domininką Savio.

II. Pranašiška auklėtojo šv. Jono Bosko žinia

6. Jaunimo situacija šiuolaikiniame pasaulyje, praėjus šimtui metų po šv. Jono Bosko mirties, labai pasikeitė. Auklėtojai ir sielovadininkai gerai žino, kad ji yra pavaldi daugeliui sąlygų ir turi daug aspektų. Nepaisant to, ir šiandien išlieka tos pačios problemos, su kuriomis nuo savo veiklos pradžios susidūrė kun. Bosko ir kurias stengėsi pažinti ir spręsti. Kas yra jaunimas? Ko jis nori? Ko jis siekia? Kokie jo poreikiai? Štai sunkios, bet neišvengiamos problemos, kurias – kaip tada, taip ir šiandien – turi spręsti kiekvienas pedagogas.

Ir šiandien visame pasaulyje jaunimo tarpe netrūksta tikrai jautrių dvasinėms vertybėms grupių, trokštančių pagalbos ir paramos jų asmenybių brandos procese. Kita vertus, matome, kad jaunimas tampa negatyvių pagundų ir poveikio priemonių, kurios yra skirtingų ideologinių nuomonių vaisius, auka. Pastabus pedagogas sugeba atpažinti konkrečią jaunimo situaciją ir gali reaguoti naudodamasis tinkama kompetencija ir toliaregiška išmintimi.

7. Jis žino, kad savo veikloje yra lydimas, remiamas, skatinamas ir apšviečiamas auklėjamosios Bažnyčios tradicijos.

Bažnyčia, „žmonių reikalų ekspertė“, žino, kad yra liaudis, kurios pagal aiškų Šventojo Rašto mokymą pats Dievas yra Tėvas ir mokytojas (plg. Įst 1, 31; 8, 5; 31, 10-12; Oz 11, 1-4; Iz 1, 3; Jer 3, 14-15; Pat 3, 11-12; Žyd 12, 5-11; Apd 3,19), ir turi pagrįstą teisę manyti, kad ji taip pat yra „kompetentinga švietimo srityje“. Tai patvirtina ilga ir šlovinga dviejų tūkstančių metų istorija, „parašyta“ tėvų ir šeimų, kunigų ir pasauliečių, vyrų ir moterų, vienuolinių institutų ir bažnytinių judėjimų, kurie pagal savo charizmą dirbdami auklėjamąjį darbą pratęsė dieviškąjį auklėjamąjį darbą, pasiekusį savo viršūnę Jėzuje Kristuje. Dėka daugelio pedagogų ir ganytojų bei vienuolinių bendruomenių ir institutų darbo, kuris paskatino neįkainojamų žmogaus ir kultūros vertybių institucijų atsiradimą, Bažnyčios istorija nemaža dalimi yra tapatinama su žmonių ugdymo istorija. Iš tiesų, kaip teigė Antrasis Vatikano Susirinkimas, Bažnyčios rūpestis auklėjamąja veikla slypi klusnume „iš savo dieviškojo steigėjo gautam pavedimui – skelbti visiems žmonėms išganymo slėpinį ir visa atnaujinti Kristuje“[12].

8. Garbingos atminties popiežius Paulius VI, kalbėdamas apie vienuolių veiklą ir pabrėždamas jų iniciatyvas, pareiškė, kad „jų apaštalavimas dažnai pasižymi išradingumu ir originalumu, kuris sukelia susižavėjimą“[13]. Kas liečia kun. Bosko, didžiosios dvasinės šeimos įkūrėją, galima pasakyti, kad jo „genialumo“ charakteringas bruožas yra susijęs su jo auklėjamąja praktika, kurią jis pats pavadino „prevencine sistema“. Tam tikra prasme tai yra jo auklėjamosios išminties ir pranašiškos žinios, paliktos jo dvasiniams sūnums ir visai Bažnyčiai, sintezė, kuri kėlė daugelio pedagogų bei pedagogikos tyrinėtojų susidomėjimą bei pripažinimą.

Šventojo naudotas terminas „prevencinė“ neturėtų būti suprantamas pažodžiui, o kaip savybių, būdingų jo auklėjimo menui, turtingumas. Visų pirma, jis pabrėžia norą numatyti ir užkirsti kelią neigiamoms patirtims, kurios galėtų susilpninti jaunatvišką entuziazmą arba keltų ilgo ir varginančio atsigavimo pavojų. Šis terminas taip pat apima ypač intensyviai išgyventas gilias intuicijas, tikslius pasirinkimus ir metodinius kriterijus, pavyzdžiui, teigiamo ugdymo meną, parodant kas gera per patirtis, kurios reikalauja mokinio įsitraukimo ir žavi savo grožiu bei kilnumu; meną padėti jauniems žmonėms „vidiniame augime“, žadinant jų vidinę laisvę priešintis išoriniams veiksniams ir formalizmui; meną laimėti jaunuolių širdis, įkvepiant jiems džiaugsmingą ir tikrą potraukį gėriui, koreguojant deviantinį elgesį ir ruošiant juos ateičiai per tvirto charakterio formavimą.

Akivaizdu, tokia sistema reikalauja auklėtojo įsitikinimo, kad kiekviename jauname žmoguje, net jei jis yra kilęs iš žemiausio visuomenės sluoksnio ar yra šiurkštus, glūdi gėrio užuomazgos, kurios tinkamai pažadintos gali nuvesti tikėjimo ir sąžiningo gyvenimo keliu.

Todėl tinka trumpai stabtelti ir apsvarstyti, koks yra vienas iš reikšmingiausių Šventojo pedagogikos aspektų, apvaizdingai derančių su Dievo Žodžiu.

9. Kun. Bosko kaip žmogus, atsidavęs visapusiškai ir nenuilstamai veiklai, efektyviausiai mokė savo gyvenimu – tokiu mastu, kad net savo amžininkų buvo laikomas puikiu auklėtoju. Keli puslapiai, kuriuose Šventasis įamžino savo auklėjimo patirtį[14], įgyja pilną prasmę tik jo ilgos ir turtingos patirties, įgytos gyvenant tarp jaunimo, kontekste.

Pasak jo, auklėjimas reikalauja specialaus auklėtojo ir visos komandos požiūrio bei veiklos praktikų, pagrįstų iš proto ir tikėjimo kylančiais įsitikinimais, kuriais vadovaujamasi auklėjamojoje veikloje. Šios vizijos centre yra „pastoracinė meilė“, apie kurią jis sako: „Prevencinės sistemos praktika visiškai remiasi Šv. Paulius žodžiais: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji visa pakelia, visa viliasi, visa ištveria”[15]. Ji skatina auklėtoją mylėti jaunuolį nepaisant to, kokioje būklėje jis bebūtų, kad jį nuvestų į Kristuje apreikštą žmogiškumo pilnatvę, suteiktų jam supratimą ir galimybę gyventi sąžiningo piliečio gyvenimą kaip Dievo vaikui. Meilė leidžia pastebėti ir sustiprina tai, ką Šventasis apibendrina garsiajame trinaryje: „Protas, religija ir gerumas”[16].

10. Sąvoka „protas“, kaip ir autentiška krikščioniškojo humanizmo vizija, pabrėžia asmens, sąžinės, žmogaus prigimties, kultūros, darbo pasaulio, socialinio gyvenimo vertę, kitaip tariant, visą aibę vertybių, kurios gali būti laikomos būtinomis žmogui jo šeimyniniame, pilietiniame ir politiniame gyvenime. Enciklikoje Redemptor hominis, aš priminiau, kad „Jėzus Kristus yra pagrindinis Bažnyčios kelias (…), kuris veda nuo Kristaus iki žmogaus“[17].

Reikia pažymėti svarbų faktą, kad daugiau nei prieš šimtą metų kun. Bosko teikė didelę reikšmę individo žmogiškiesiems aspektams ir istorinėms sąlygoms: jo laisvei, jo pasirengimui savarankiškam gyvenimui ir profesinei veiklai, pilietinių atsakomybių prisiėmimui džiaugsmo ir didžiadvasiško rūpesčio artimu dvasioje. Šiuos tikslus formulavo aiškiais ir paprastais žodžiais: „džiaugsmas“, „pamaldumas“, „išmintis“, „darbas“, „žmogiškumas“. Jo auklėjimo idealas pasižymėjo nuosaikumu ir realizmu. Jo ugdymo plane sėkmingai dera esminių dalykų pastovumas su istoriniu atsitiktinumu, tradicijos su naujovėmis. Šventasis jaunuoliams siūlo paprastą, bet tuo pačiu reiklią programą, kuri apibendrinama tikslia ir įtaigia formuluote: sąžiningas pilietis, nes geras krikščionis.

Trumpai tariant, „protas“, kurį kun. Bosko suvokė kaip Dievo dovaną ir neatimamą ugdytojo priedermę, nurodo gėrio vertybes ir tikslus, kurių reikia siekti, taip pat taikytinus metodus ir priemones. „Protas“ kviečia jaunimą dalintis pripažintomis ir priimtomis vertybėmis. Kun. Bosko taip pat naudoja sąvoką „protingumas“, nes jis visada lydimas supratimo, dialogo, neišsenkamos kantrybės, kurios reikalauja nelenga samprotavimo praktika.

Visa tai, žinoma, šiandien reikalauja šiuolaikinės integralinės, laisvos nuo ideologinių supaprastinimų antropologijos paaiškinimo. Šiuolaikinis pedagogas turi gebėti atidžiai stebėti laiko ženklus, kad atpažintų naujas jaunimui patrauklias vertybes, pavyzdžiui, taiką, laisvę, teisingumą, moterų pažangą, solidarumą, aplinkosaugą.

11. Antroji sąvoka „religija“ rodo, kad kun. Bosko pedagogika iš esmės yra transcendentinė, nes jos galutinis tikslas yra tikinčiojo žmogaus formavimas. Jo supratimu, suformuotas ir brandus žmogus – tai tikintis pilietis, kuris savo gyvenimą sutelkia aplink Jėzaus Kristaus paskelbto naujojo žmogaus idealą ir kuris drąsiai išpažįsta savo religinius įsitikinimus.

Akivaizdu, tai nėra spekuliacinė ir abstrakti religija, bet gyvas tikėjimas, įsišaknijęs tikrovėje, kylantis iš buvimo ir bendrystės, įsiklausymo ir paklusnumo malonei. Bosko mėgo sakyti: „udymo veiklos ramsčiai“[18] yra Eucharistija, Atgaila, atsidavimas Dievo Motinai, meilė Bažnyčiai ir jos ganytojams. Pasak jo, udgymas – tai maldos, liturgijos, sakramentinio gyvenimo, dvasinio vadovavimo kelias: kai kuriems – pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą atsakas (kiek kunigų ir vienuolių susiformavo Šventojo namuose), o visiems – perspektyva ir kelias į šventumą.

Kun. Bosko buvo uolus kunigas, kuris visa, ką gavo, ką davė, kuo gyveno, siejo su apreikštomis tiesomis.

Šis religinės transcendencijos aspektas, kun. Bosko auklėjimo metodo pamatas, gali būti taikomas ne tik bet kurioje kultūroje, bet taip pat gali būti vaisingas ir nekrikščioniškose religijose.

12. Ir galiausiai – pagal metodologinį eiliškumą – „gerumas“ [„nuoširdumas“]. Tai kasdienis požiūris, kuris nėra nei paprasta žmogaus meilė, nei vien tik antgamtinė meilė. Tai kompleksinė realybė, apimanti prieinamumą, sveikus principus ir atitinkamą elgesio būdą.

„Gerumas“ [„nuoširdumas“] praktiškai pasireiškia visišku auklėtojo atsidavimu mokinių gerovei, buvimu su jais, pasirengimu aukotis ir sunkiai dirbti įgyvendinant savo misiją. Visa tai reikalauja būti iš tiesų prieinamam jaunimui, gilios empatijos ir gebėjimo užmegzti dialogą.

Labai iškalbingas ir Šventajam būdingas posakis: „Su jumis man gera, mano gyvenimas – tai buvimas su jumis“[19]. Su gilia nuojauta paaiškina: yra svarbu „ne tik mylėti jaunimą, bet kad ir jis suprastų, jog yra mylimas“[20].

Todėl tikras auklėtojas dalyvauja jaunuolių gyvenime, domisi jų problemomis, stengiasi perprasti jų požiūrius, dalyvauja jų sporto ir kultūrinėje veikloje, jų pokalbiuose; kaip brandus ir atsakingas bičiulis nurodo gerus tikslus ir būdus jiems pasiekti, yra pasiruošęs padėti spręsti problemas ir nurodyti kriterijus, kad su apdairiu ir nuoširdžiu tvirtumu pataisytų peiktinus sprendimus ir elgesį. Tokioje „auklėjamojo buvimo“ atmosferoje ugdytojas nėra laikomas „vyresniuoju“, bet „tėvu, broliu ir bičiulu“[21].

Šiuo požiūriu pirmenybė teikiama asmeniniams santykiams. Teisingam santykiui tarp ugdytojo ir mokinio apibrėžti kun. Bosko mėgo naudoti terminą familiarità [bičiulystė, draugystė]. Ilgametė patirtis įtikino jį, kad be šios bičiulystės neįmanoma parodyti meilės, o be meilės yra sunku sukurti pasitikėjimą, kuris yra būtina sėkmingos pedagogo veiklos sąlyga. Siektini tikslai, taikytinos programos, metodinės gairės tampa konkrečiomis, jei yra paženklintos nuoširdžia „šeimos dvasia“, t.y., jeigu yra išgyvenamos džiaugsmingoje, linksmoje ir skatinančioje aplinkoje.

Atsižvelgiant į tai, verta bent paminėti, kokią svarbią vietą Šventasis teikė laisvalaikio akimirkoms, kaip rimtai jis vertino sportą, muziką, teatrą, arba – kaip jis sakydavo – kiemą. Būtent tokiose situacijose įžvalgus auklėtojas sugeba švelniai ir efektyviai veikti dėka ilgalaikės ir draugiškos atmosferos, kurioje visa tai vyksta[22]. Kad susitikimas turėtų auklėjamąją reikšmę, reikalingas didelis, nuolatinis auklėtojo dėmesys, kuris leistų asmeniškai pažinti kiekvieną jaunuolį ir tuo pat metu visos grupės kultūrines sąlygas. Kalbama apie protingą, malonų dėmesį, leidžiantį pažinti troškimus, vertinimo būdus, sąlygas, gyvenimo situacijas, aplinkos modelius, įtampas, asmeninius ir kolektyvinius poreikius. Taip pat svarbu pastebėti skubų sąžinės, šeimos, socialinio ir politinio pojūčio formavimo poreikį, brandinti meilę ir krikščionišką požiūrį į seksualumą, ugdyti kritinį vertinimą  ir tinkamai reaguoti į pokyčius, susijusius su amžiaus bei mentaliteto raida, nepamirštant, kad jaunystė nėra tik pereinamasis laikotarpis, bet konkretus malonės laikas asmenybei formuoti.

Net ir šiandien, pasikeitusioje kultūrinėje aplinkoje, kai turima reikalų ir su nekrikščionišku jaunimu, ši savybė yra viena iš daugelio svarbių ir originalių kun. Bosko pedagogikos elementų.

13. Norėčiau pabrėžti, kad aukščiau pateikti pedagogikos principai iš tikrųjų nėra vien praeities dalykai: iki šiol šv. Jono Bosko, jaunimo bičiulio, asmenybės žavesys traukia įvariausių kultūrų jaunimą visame pasaulyje. Be abejo, jo pedagoginė žinia turi būti tiriama dar giliau, sumaniai ir drąsiai atnaujinta bei pritaikyta prie pasikeitusio socialinio, kultūrinio, bažnytinio ir sielovadinio konteksto. Tikslinga atsižvelgti į įvairių sričių atradimus ir pasiekimus, laiko ženklus bei II Vatikano Suvažiavimo nurodymus. Vis dėlto jo mokymo esmė išliks; jo dvasios, intuicijos ir charizmos specifika nepraranda savo reikšmės, nes kyla iš transcendentinės Dievo pedagogikos įkvėpimo.

Yra dar viena nuolatinio Šv. Jono Bosko aktualumo priežastis. Jis moko, kaip apjungti Tradicijos išliekamąsias vertybes su „naujais sprendimais“, kad kūrybiškai susidorotų su naujai atsirandančiais poreikiais ir problemomis: jis ir toliau yra mūsų mokytojas šiais sunkiais laikais ir siūlo „naują ugdymą“, kuris tuo pat metu yra ir kūrybingas, ir ištikimas.

„Kun. Bosko sugrįžta“ [Don Bosco ritorna] – ši tradicinė Saleziečių Šeimos giesmė išreiškia „kun. Bosko sugrįžimo“ ir „sugrįžimo prie kun. Bosko“ troškimą būti Tradicijai ištikimais auklėtojais ir tuo pačiu, kaip jis, išlikti jautriais nesuskaičiuojamiems šiuolaikinio jaunimo poreikiams, kad Tradicijos pavelde rastume prielaidas, leidžiančias atliepti šių dienų jaunimo sunkumus ir lūkesčius.

III. Neatidėliotinas krikščioniško auklėjimo poreikis šiandien

14. Bažnyčia jaučiasi tiesiogiai atsakinga už ugdymą, nes ji visada yra ten, kur kalbama žmogų: „Žmogus yra pagrindinis kelias, kuriuo Bažnyčia turėtų žengti vykdydama savo misiją“[23]. Tai, žinoma, reikalauja ypatingos meilės jaunimui.

Eikime jaunimo link: tai yra pirmasis ir pagrindinis ugdymo reikalavimas. „Dievas mane siuntė pas jaunimą“, – šiame šv. Jono Bosko teiginyje pastebime pagrindinį jo apaštalavimo pasirinkimą, nukreiptą į neturtingą labiausiai pažeidžiamą jaunimą, kilusį iš žemesniųjų klasių.

Verta prisiminti nuostabius kun. Bosko savo berniukams pasakytus žodžius, kurie išreiškia tikrąją jo bazinio apaštalinio pasirinkimo sintezę: „Tikėkite manimi, kad viskas, kuo aš esu, yra visiškai jums dieną ir naktį, ryte ir vakare, kiekvieną akimirką. Aš neturiu kito tikslo, kaip tik rūpintis jūsų moraline, psichine ir fizine gerove“[24]. „Dėl jūsų aš mokausi, dėl jūsų dirbu, dėl jūsų gyvenu ir jums esu pasiruošęs atiduoti savo gyvenimą“[25].

15. Jonas Bosko pasiekė visiško pasišventimo jaunimui, dažnai didžiausių sunkumų akivaizdoje, dėka ypatingos ir gilios meilės, t.y. tos vidinės galios, neatskiriamai siejančios jame Dievo ir artimo meilę. Tokiu būdu jis sugebėjo sukurti evangelinės ir ugdymo veiklos sintezę.

Jo rūpestis jaunimo evangelizacija neapsiribojo vien tik katecheze ir liturgija, ar religinėmis praktikomis, reikalaujančiomis tikėjimo praktikavimo ir vedančiomis į jį, tačiau apėmė plačią jaunimo gyvenimo sritį. Jis dalyvavo žmogaus formavimo procese, suvokdamas trūkumas, tačiau kupinas laipsniškos brandos vilties, nes Evangelijos žodis turi būti sėjamas kasdienybės tikrovėje, kad paskatintų jaunimą kilniam atsidavimui gyvenime. Kadangi jaunimas išgyvena ypač svarbų laikotarpį auklėjimo požiūriu, ugdymo proceso metu jį turėtų palaikyti išganinga Evangelijos žinia, o tikėjimas turėtų būti integruojančiu ir apšviečiančiu asmenybę veiksniu.

Iš to seka keleta išvadų. Mokytojas turi pasižymėti ypatingu jautrumu kultūros vertybėms ir institucijoms bei gilinti humanitarinių mokslų pažinimą. Taigi, tokiu būdu įgytos komepetencijos taps svarbia palaikančia veiksmingą evangelizacijos programą priemone. Antra, ugdytojas turi laikytis savito ugdymo kelio, kuris iš vienos pusės tiksliai apibrėžia žmogaus gebėjimų raidos dinamiką, o iš kitos pusės formuoja jaunime laisvo ir laipsniško atsako į ją sąlygas.

Be to, jis turi rūpintis tuo, kad ugdymo procesas būtų nukreiptas į religinį išganymo tikslą. Visa tai reikalauja ne tik į ugdymo procesą įjungti tam tikrus religinio lavinimo ir ritualinių išgyvenimų užsiėmimus, tačiau kelia kur kas gilesnius reikalavimus – padėti mokiniams atsiverti absoliučioms vertybėms bei interpretuoti gyvenimą ir istoriją atsižvelgtiant į Paslapties dydį ir turtą.

16. Taigi, mokytojas privalo aiškiai suvokti galutinį tikslą, nes ugdymo mene tikslai turi lemiamą vaidmenį. Jų neišsami ar neteisinga vizija arba pamiršimas apie juos yra nekompetencijos įrodymas ir tampa vienpusiškumo bei iškraipymų priežastimi.

Šiuolaikinė civilizacija bando primesti žmogui – kaip sakiau UNESCO – „daug apgaulingų imperatyvų, kuriuos jų šalininkai pateisina plėtros ir pažangos teise. Pavyzdžiui, vietoj pagarbos gyvenimui – „būtinybė“ šalintis gyvenimo ir jį naikinti; vietoje meilės, kaip atsakingos žmonių bendrystės –
maksimalaus seksualinio malonumo be jokio atsakomybės jausmo siekimas; veikloje vietoj tiesos pirmumo – mados, klestėjimo ir trumpalaikės sėkmės vaikymosi „pirmumas“[26].

Bažnyčioje ir pasaulyje visuotinė ugdymo vizija, kurią įgyvendino kun. Bosko, yra realistinė šventumo pedagogika. Būtina kuo greičiau sugrįžti prie tikrosios „šventumo“, kaip kiekvieno tikinčiojo gyvenimo elemento, reikšmės. Originalumas ir „jaunatviško šventumo“ plano drąsa yra esminės didžiojo Šventojo, kuris teisėtai gali būti vadinamas „jaunimo dvasingumo meistru“, ugdymo meno vertybės. Jo nepaprasta paslaptis slypi tame, kad jis niekuomet nenuvylė giliausių jaunimo troškimų (noro gyventi, meilės troškimo, sielos atvėrimo, džiaugsmo, laisvės, ateities perspektyvos), ir tuo pačiu metu palaipsniui ir konkrečiu būdu juos vedė į suvokimą, kad tik gyvenant malonėje – t. y. draugystėje su Kristumi – visiškai įgyvendinami autentiški idealai.

Toks ugdymas šiandien reikalauja įžvalgios jaunimo sąžinės, leidžiančios pastebėti autentiškas vertybes ir demaskuoti ideologines hegemonijas, kurias naudoja socialinės komunikacijos priemonės viešajai nuomonei ir protams pavergti.

17. Auklėjimas, kuris, pagal kun. Bosko sistemą, skatina originalią tarpusavio evangelizacijos ir žmogaus pažangos sąveiką, reikalauja, kad pedagogas savyje išugdytų tam tikras širdies ir proto savybes, tokias kaip pedagoginis jautrumas, tėviškas ir tuo pačiu motiniškas požiūris; pastangos įvertinti, kas vyksta individualios ir grupinės raidos procese, remiantis formavimo programa, kuri į gyvybiškai svarbią ir protingą visumą sujungia ugdymo tikslus ir norą ieškoti tinkamiausių priemonių.

Šiuolaikinėje visuomenėje auklėtojai turėtų skirti ypatingą dėmesį su žmogumi ir visuomene susijusiam ugdymo turiniui, kuris per šimtmečius pasirodė esąs ypač svarbus, o ypač tam, kuris siejasi su malone ir Evangelijos reikalavimais.

Galbūt šiandien kaip niekada anksčiau ugdymas tampa gyvenimiška ir socialine būtinybe, kuri reikalauja pozicijos pasirinkimo ir ryžtingo apsisprendimo brandžioms asmenybėms formuoti. Turbūt šiandien kaip niekada pasauliui reikia žmonių, šeimų ir bendruomenių, kurie ugdymą padarytų savo egzistavimo esme, kurie pasišvęstų auklėjimui kaip pirmutiniam tikslui, besąlygiškai atiduodami savo jėgas, siekdami bendradarbiavimo ir pagalbos, kad galėtų išbandyti ir kūrybiškai bei atsakingai atnaujinti ugdymo metodus. Būti auklėtoju šiandien reiškia gyvenimo būdo pasirinkimą, vertą bažnytinių ir civilinių institucijų valdžios pripažinimo ir paramos.

18. Bažnyčios pedagoginė patirtis ir išmintis vertina svarbų šeimos, mokyklos, darbo, įvairių asociacijų ir grupių auklėjamąjį vaidmenį. Atėjo laikas atnaujinti šias ugdymo institucijas ir priminti nepakeičiamą šeimos ugdomąjį vaidmenį, apie ką esu rašęs apaštališkame paraginime Familiaris Consortio. Lemiamą vaidmenį – teigiama prasme, deja, kartais ir neigiama prasme – turi auklėjimas šeimoje (ar jo stoka). Kita vertus, vis dėl to visada būtina udyti jaunosios kartos – dar šeimos aplinkoje – gėbėjimą prisiimti atsakomybę už požiūrį į tikrovę Evangelijos amžinojo mokymo šviesoje ir už būtino poreikio atsinaujinti įgyvendinimą.

Ypatinga šeimos auklėjamoji užduotis yra šiandien viena pagrindinių socialinių ir moralinių problemų. “Ką galima padaryti – paklausiau UNESCO – kad žmogaus ugdymas visų pirma vyktų šeimoje? (…) Žmogaus ugdymo šeimoje sėkmės ir nesėkmių priežastys visada glūdi tiek pagrindinėje kultūrą kuriančioje aplinkoje, kuri yra šeima, tiek aukštesniame lygmenyje, kuris lieka valstybės ir nuo jos priklausiančių įstaigų kompetencijoje[27].

Greta šeimos auklėjamosios įtakos reikia pabrėžti mokyklos, atveriančios platesnį ir universalesnį akiratį, veiklą. Kun. Bosko požiūriu mokykla turėtų ne tik skatinti jaunimo kultūrinį, socialinį ir profesinį tobulėjimą, bet ir suteikti veiksmingus moralinių vertybių ir principų išteklius. Priešingu atveju jaunimui būtų neįmanoma nuosekliai, teigiamai ir sąžiningai gyventi pilnoje įtampos ir konfliktų visuomenėje.

Be to, didžiojo Pjemonto Šventojo ugdymo palikime randame jo ypatingą domėjimąsi darbo pasauliu, kuriam jaunimas turi būti tinkamai parengtas. Nepaisant esminių pokyčių visuomenėje, tai yra labai skubus reikalas. Dalinamės kun. Bosko rūpesčiu, kad jaunoji karta gautų tinkamą profesinį ir techninį parengimą, kaip tai daroma daugiau nei šimtą metų profesinėse mokyklose ir dirbtuvėse, kompetentingai vadovaujamose brolių saleziečių. Taip pat pritariame jo susirūpinimui, kad vis geriau būtų ugdoma jaunimo socialinė atsakomybė, pagrįsta brandaus žmogaus orumu[28], kurį krikščioniškas tikėjimas įteisina ir sustiprina.

Galiausiai, reikėtų pabrėžti Šventojo teikiamą svarbą asociacijoms ir grupėms, kuriose auga ir vystosi jaunimo energija ir verslumas. Remdamas įvairias veiklos formas, jis sukūrė gyvenimo aplinką, kurioje laisvalaikis buvo gerai išnaudojamas apaštalavimui, mokymuisi, maldai, džiaugsmingoms veiklos, žaidimams ir kultūriniams užsiėmimams, kur jaunuoliai galėjo atrasti save pačius ir augti. Nors šiandieninė situacija labai skiriasi nuo vyravusios XIX amžiuje, auklėtojas yra įpareigotas ištirti dabartines gyvenimo sąlygas ir užtikrinti tinkamą erdvę išradingumo ir iniciatyvos dvasiai, būdingai jaunimui.

19. Svarstydami šiuolaikinio jaunimo poreikius ir tuo pačiu prisimindami kun. Bosko, jaunimo draugo, pranašišką žinią, negalime pamiršti, kad greta – ar net labiau viduje – švietimo struktūros yra būtinos „auklėjimo akimirkos“, tokios kaip asmeniniai susitikimai ir pokalbiai, kurie tinkamai panaudoti gali tapti tikro dvasinio vadovavimo progomis. Būtent tai darė Šventasis, itin veiksmingai išnaudodamas susitaikinimo sakramento tarnystę. Tokiame susiskaldžiusiame ir pilname prieštaringų žinių pasaulyje tikra ugdomoji dovana yra suteikti jaunimui galimybę pažinti ir plėtoti savo asmeninį gyvenimo planą, ieškant pašaukimo lobio, nuo kurio priklausys visas tolimesnis gyvenimas. Auklėtojo darbas nebus pilnai įvykdytas, jei jis manys, kad pakanka patenkinti vien tik teisėtus profesinio parengimo, kultūrinius ir tinkamų pramogų poreikius, nenurodant giliau užslėptų, tokių kaip raugas, idealų, kuriuos pats Kristus parodė evangeliniam jaunuoliui ir kurie yra amžinojo gyvenimo džiaugsmo ar savanaudiškos nuosavybės liūdesio saikas (Mt 19, 21).

Auklėtojas iš tikrųjų myli ir ugdo jaunimą, kai jam nurodo aukštesnius idealus ir kai lydi jį sunkiame kasdieniame gyvenimo pasirinkimų brendimo kelyje.

Pabaiga

20. Švenčiant Šv. Jono Bosko, „jaunimo tėvo ir mokytojo“, mirties šimtmetį galima su visišku įsitikinimu teigti, kad Dievo Apvaizda šaukia visus didelės Saleziečių Šeimos narius, taip pat tėvus ir auklėtojus vis labiau suvokti nepaneigiamą poreikį ugdyti jaunimą, su nauju užsidegimu imtis šių pareigų ir vykdyti jas su gera nuotaika ir didžiadvasišku pasiaukojimu, kuriuo pasižymėjo Šventasis.

Kreipdamasis į auklėtojus, ypač su giliu iš situacijos rimtumo kylančiu susirūpinimu kreipiuosi į kunigus, tiesiogiai susijusius su sielovados tarnyste, nes jaunimo ugdymo iššūkis visų pirma atitenka jiems.

Esu įsitikinęs – ir tai patvirtina susitikimai su jaunimu, kurių niekada nepamirštu savo gynytojiškose kelionėse – kad galima pastebėti daugybę iniciatyvų, siekiančių visapusiškos krikščioniško jaunimo formacijos tikslų; tačiau negalima pamiršti, kad šiandienos jaunimas susiduria su pavojais ir iššūkiais, kurie ankstesniais laikais nebuvo žinomi, tokiais kaip narkomanija, smurtas, terorizmas, daugelio filmų ir televizijos spektaklių amoralumas, pornografijos tvanas. Visa tai reikalauja didesnio rūpesčio jaunimu slelovados darbe ir tinkamų metodų bei kūrybinių iniciatyvų panaudojimo. Kun. Bosko mintys ir širdis gali kunigams pasiūlyti sektinų pavyzdžių. Situacijos, dėl kurios vyksta kova, rimtumas reikalauja didesnio sąmoningumo, už kurį turėsime atsakyti prieš Viešpatį. Tegul jaunimas vėl tampa kunigų pagrindiniu sielovadinio rūpesčio objektu. Nuo jaunimo priklauso Bažnyčios ir visuomenės ateitis.

Aš gerai žinau – nusipelnę mokytojai – sunkumus, su kuriais susiduriate, ir nusivylimus, kurios patiriate. Tačiau nenusiminkite, eidami šiuo privilegijuotu meilės keliu, kuris yra ugdymas. Tegul jus padrąsina neišsemiama paties Dievo kantrybė, ugdant žmoniją, Jo nuolatinis tėviškas rūpestis, apreikštas Kristaus, Mokytojo ir Ganytojo, misijoje ir buvime Šventosios Dvasios, siųstos perkeisti pasaulį.

Paslėptas ir galingas Šventosios Dvasios veikimas siekia, kad žmonija Kristaus pavyzdžiu pasiektų pilną brandą. Jis yra naujojo žmogaus ir naujo pasaulio gimimo priežastis (Rom 8, 4-5). Tokiu būdu, jūsų auklėjamasis darbas tampa bendradarbiavimo su Dievu tarnyste ir neabejotinai bus vaisingas.

Jūsų ir mūsų Šventasis sakydavo, kad „auklėjimas yra širdies reikalas“[29]  ir kad reikia „leisti Dievui patekti į jauuolių širdis ne tik pro Bažnyčios vartus, bet ir pro mokyklos ir darbovietės vartus“[30]. Būtent žmogaus širdyje svečiuojasi Tiesos Dvasia, kuri guodžia ir perkeičia. Per žmogaus širdį Ji nepailstamai skverbiasi į pasaulio istoriją. Ir kaip jau esu rašęs Enciklikoje Dominum et Vivificantem, taip pat „Bažnyčios kelias eina per žmogaus širdį“, ir juo labiau Bažnyčia yra „žmonijos širdyje“ ir apima visas žmonių širdis, „prašo Šventosios Dvasios (…) „teisumo, ramybės ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje“, o tai, anot šv. Pauliaus, ir yra Dievo karalystė“[31]. Per savo veiklą, brangūs auklėtojai, vykdote motinišką Bažnyčios misiją[32].

Visada žvelkite į Mariją kaip į geriausią Šventosios Dvasios bendradarbę, kuri būdama klusni Jos įkvėpimams tapo Kristaus Motina ir Bažnyčios Motina. Amžiais ji neapleidžia savo „motinišku buvimu“, kad patvirtintų Kristaus žodžius, ištartus ant kryžiaus: „Moterie, štai tavo sūnus!“ , „Štai tavo motina”[33].

Niekada nenuleiskite savo žvilgsnio nuo Marijos; klausykite jos, kai sako: „Darykite viską, ką jums pasakys Jėzus” (Jn 2, 5). Prašykite jos kasdien, kad Dievas nepaliaujamai žadintų kilnias sielas, kurios galėtų su džiaugsmu atsiliepti į Jo kvietimą.

Dievo Motinai pavedu jus, o kartu su jumis ir visą jaunimą, kad Jos patrauktas, sutvirtintas ir vedamas, jūsų auklėjamojo poveikio dėka taptų nauja tauta naujam pasauliui: Kristaus, Mokytojo ir Viešpaties pasauliui.

Tegul mano apaštališkasis palaiminimas, kaip linkėjimai, dangaus dovanų pažadas ir mano meilės išraiška, būna parama tau ir tuo pačiu tegu stiprina ir saugo visus didžiosios Saleziečių Šeimos narius.

Paskelbta Romoje, prie šventojo Petro, 1988 metų sausio 31-ąją, kunigo šv. Jono Bosko šventės dieną, dešimtaisiais mano pontifikato metais.

[1] II Vatikano suvažiavimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 4.

[2] II Vatikano suvažiavimas, Deklaracija Gravissimum educationis, Pratarmė.

[3] Plg. Paulius VI, Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 1975 gruodžio 8 II Vatikano suvažiavimas, Deklaracija Gravissimum educationis, Pratarmė, 20.

[4] Jonas Paulius II, Kalba UNESCO, 1980 birželio 2, 12.

[5] Ten pat, 13.

[6] Ten pat, 11.

[7] Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas Parati semper viso pasaulio jaunimui, 1985 kovo 31.

[8] Plg. Pijus XI, Dekretas Geminata laetitia, 1934 kovo 1: AAS 27 (1935), psl. 285.

[9] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Redernptoris Mater, 1987 gegužės 25, 12-19.

[10] G. Bosco, II giovane proveduto, Torino 1847, psl. 7.

[11] Memorie biografiche di S. Giovanni Bosco, t. 18, Torino 1937, psl. 258.

[12] II Vatikano suvažiavimas, Dekretas Gravissimum educationis, Pratarmė.

[13] Paulius VI, Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 69.

[14] Plg. G. Bosco, II sistema preventivo, Regolamento per le case delia Societa S. Francesco de Sales, Torino 1877, G. Bosco, Scritti pedagogici e spirituali (bendras darbas), Roma 1987, psl. 192 t.

[15] Ten pat, psl. 194-195.

[16] Paž. Ten pat, psl. 166. [Paskutinis trinario elementas: amorevolezza, reiškia gerumą, nuoširdumą, atsidavimą (red. pastaba)].

[17] Jonas paulius II, Enciklika Redemptor hominis, 1979 kovo 4, 13.

[18] Plg. G. Bosco, Scrittipedagogici e spirituali, psl. 168.

[19] Memorie biografiche di S. Giovanni Bosco, t. 4, psl. 654.

[20] G. Bosco, Laiškas iš Romos, 1884, G. Bosco, Scritti pedagogici e spirituali, psl. 294.

[21] Ten pat, psl. 296.

[22] Kalbant apie santykį tarp pramogų ir auklėjimo pagal kun. Bosko praktiką, visiems gerai žinoma, kad saleziečių Oratorijose skiriama daug laiko sportui, muzikai ir įvairioms sveikatingumo bei auklėjamojo pobūdžio rekreacinėms iniciatyvoms.

[23] Jonas Paulius II, Enciklika Redemptor hominis, 14.

[24] Memorie biografiche di S. Giovanni Bosco, t. 7, psl. 503.

[25] R. Domenico, Cronache del Oratorio di S. Fracesco di Sales, Roma, Archivio Salesiano Centrale, sąsuvinis 5, psl. 10.

[26] Jonas Paulius II, Kalba UNESCO, 13.

[27] Ten pat, 12.

[28] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Laborem exercens, 1981 rugsėjo 14, 6.

[29] Memorie biografiche di S. Gioyanni Bosco, t. 16, psl. 447.

[30] Ten pat, t. 6, psl. 815-816.

[31] Jonas Paulius II, enciklika Dominum et Vivificantem, 1986 gegužės 18, 67.

[32] Plg. II Vatikano Suvažiavimas, Deklaracija Gravissimum educationis, 3.

[33] Plg. Jonas Pauliu II, Enciklika Redemptoris Mater, 24.

 

Šaltinis: https://boskoweb.wordpress.com